Kauno “Krikščioniškieji gimdymo namai”

Tęsiu gimdymo namų apžvalgą :-) Primenu, kad pirmas blynas buvo su “Vilniaus gimdymo namais”, po kurio į šią įstaigą nebekyla noras kojos kelti, švelniai tariant.

Tad šį kartą mes pasirinkome KKGN. Gyvename Vilniuje, bet atstumas mūsų neišgąsdino, čia juk ne kakutį padaryti. O be to, jeigu reikalai būtų susisukę ne visai reikiama linkme, kitos įstaigos yra kone pašonėje.

5-ą valandą ryto mus pasitiko maloniai. Ir prižiūrėjo mus maloniai. Pamainos keitėsi, prižiūrintys specialistai ateidavo atsisveikinti (!!!) ir palinkėti sėkmės, o mes dėl nieko nesukom galvos ir laukėm bei sulaukėm savo antrojo vaiko.

Apskritai, per visą KKGN prabūtą laikotarpį, neteko matyti nė vieno susiraukusio, surūgusio ar nors menkiausia kruopelyte nepatenkinto veido. Prieš įeidami į palatą, visada pasibeldžia (kitaip, nei VGN). Niekada nenutraukia žindymo. Gimdykloje ir palatoje – kondicionieriai. Valgomas ir sotus maistas. Svečių zona, šaldytuvas, geras wifi. Žodžiu, tarsi atostogose.

Niekaip nepaliko įspūdis, kaip čia visi iki vieno suinteresuoti tuo, kad mama žindytų savo vaiką. Niekada dėl apžiūros nenutraukia žindymo. Kai prireikė pagalbos, be niurzgimų beveik vidury nakties atėjo pagelbėti ir apžiūrėti. Kitaip nei VGN atveju, per visas tris paras (beveik para prieš, ir dvi po gimdymo) net neteko girdėti to žodžio – mišinukas. Atrodė, kad tokio dalyko šiame pasaulyje net nėra.

Gydytojai ir akušeriai net neklausdami aiškindavo ką darys, ką reikia daryti ir kokie galimi pasirinkimai. Apie kažkokius medikamentus paaiškina ir atvirai leidžia pasirinkti. Veltui negąsdina apie galimus blogus variantus (kurie mūsų atveju ir neįvyko).

Žodžiu, grįžom su nauja gyvybe ant rankų tarsi po atostogų, su geriausia nuotaika ir įkvėpimu, kad net Lietuvoje, valstybinėje įstaigoje, gali būti pagarba, profesionalumas ir gera nuotaika.

Atsisveikinant visi kaip susitarę linkėjo sugrįžti po poros metų. Dar pažiūrėsim ;-)

Kaip sakoma, highly recommended! KKGN – tikrų tikriausia naujagimiams palanki ligoninė.

P.S.: vizito metu niekam neteko duoti jokio kyšio jokiais pavidalais, niekas neprašė ir niekas net užuominos nedavė. Čia tiems, kas dabar perskaitę galvojate, “ai, tai gerai patepė”. Mūsų pasaulyje viskas tiesiog gali būti ir yra kitaip.

Labiau pilietis

Norite būti labiau pilietis? Pasirodo, tai labai paprasta – pakanka tapti TS-LKD partijos nariu. IMG_20140415_130235Juk ką gali žinoti kas už to slepiasi – gal, pavyzdžiui, tapsite lygesnis už kitus.

Šiaip jau rekomenduočiau bet kam prieš spaminant pašto dėžutes duoti savo bukletuką perskaityti bent 3 nesuinteresuotiems žmonėms. Gal kas nors būtų pasakęs, kad ir apie partijos nario mokestį būtų etiška užsiminti. Nes šis tragiškai sumaketuotas ir apie kažkokius labiau-piliečius kalbantis lankstinukas labiau gąsdina nei vilioja.

Darbų sauga

Šitas skaudulys ilgai gulėjo užantyje, bet laikas jį ištempti į dienos šviesą ir viešai pasibėdavoti, kokiomis nesąmonėmis turi užsiimti įmonių vadovai Lietuvoje.

Priešistorė labai paprasta: ilgą laiką dirbę įmonėje visiškai legaliai, su darbo sutartimis ir visais mokamais mokesčiais, kurie priklauso, sužinojome, kad neturime kažkokios privalomos dokumentacijos dėl darbų saugos. Nieks nenori gauti per nagus nuo Darbo inspekcijos, tad nutariau viską išsiaiškinti ir sutvarkyti, kas būtina.

Pradėti reikia nuo to, kad visų įmonių Lietuvoje (išskyrus valstybines įmones, kažkodėl?) vadovai privalo turėti pažymėjimą, jog gali užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbo vietoje. Jau čia prasideda visi įdomumai.

Visų pirma, formaliai, kursai trunka 2 savaites. Žinoma, koks idiotas mestų visus darbus pusei mėnesio, tad visos akredituotos kursus rengiančios įstaigos tą programą yra “paoptimizavę” iki kokių 10 realių valandų.

Antra, jeigų įstaigos vadovas yra užsenietis, nekalbantis lietuviškai, jo pareigų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos formaliai negalima perduoti kitiems įmonės darbuotojams – tuos 2 savaičių kursus jis turi eiti pats kartu su vertėju.

Tačiau šiais klausimais UAB’us konsultuojančios specialistės mane patikino, kad šios įstatymo raidės Darbo inspekcijoa patikrinimo metu taip griežtai nesilaiko, į tuos kursus nupėdinau aš.

Visa kursų esmė vienu sakiniu: visa saugos dokumentacija firmose skirta apsisaugoti nuo administracinio ir baudžiamojo persekiojimo, jeigu atsirastų idiotų, nesilaikančių common sense darbo vietoje. Viskas buvo gausiai iliustruojama pavyzdžiais kaip direktoriai ir darbų vadovai nukentėjo vien dėl trūkstamo parašiuko ant kokios nors instrukcijos, kai kokia nors valytoja sugalvoja, kad atremti kopėčias tik į lango stiklą 12 aukšte yra OK.

Kitaip paaiškinti, kodėl įmonėms, dirbančioms tik biuruose, reikalingas toks pluoštas dokumentų, aprašų ir pasirašinėjimų, niekaip neišeina.

Taip pat sužinojau kitokios liūdnos tiesos – kad darbų saugos kursuose svarbiausia… darbo kodeksas. Nes būtent dėl nukrypimų nuo šio prieštvaninės būklės dokumento, įmonės daugiausiai ir kenčia.

Pavyzdžiui, ar žinojote, kad pagal šiuo metu galiojantį DK, metinis atostogų planas turi būti patvirtintas prieš sekančius kalendorinius metus ir būti pakabintas matomoje vietoje?

Kam apskritai reikalingas Sodros pažymėjimas, darbuotojo pažymėjimas, darbuotojų sutarčių registravimo žurnalas, kiti registravimo žurnalai? Darbo vietos rizikos dokumentacija? Mano darbuotojai-bendradarbiai ką tik po jais pasirašė, bet nerasčiau nei vieno, kuris prisimintų viską, apie ką ten buvo.

Iš esmės sužinojau, kad mes, dirbdami legaliai ir suteikdami tikrai geras ir lanksčias darbo sąlygas darbuotojams, niekaip nepažeisdami jų interesų ar gerbūvio, iš esmės skersai išilgai laužome DK.

O tų kursų valstybinis egzaminas, žinoma, visiškas formalumas, nors ir “centralizuotas” – sprendėme kartu su visais kursų klausytojais.

Po tokio “apsišvietimo”, praleidau kone savaitę tvarkydamas trūkstamą popierizmą, ypač tokias atgyvenas kaip darbuotojų darbo sutarčių registravimo žurnalus ar darbuotojų pažymėjimus.

TL;DR arba apibendrinimas

Darbų saugos reglamentavimas ir nemaža dalis darbo kodekso yra absoliučiai perteklinis ir kenksmingas didelei daliai biuruose dirbančioms įmonėms. Visus kvailius iš profsąjungų, besipriešinančių DK liberalizavimui, reikia siųsti į tuos darbų saugos ir DK kursus – savišvietai.

Visas šis reikalas tik dar kartą man priminė seną tiesą (nežinau, kas šios minties autorius) – kai valstybės nustatytas apribojimas tampa absurdiškas, visi jį laužo; valstybės autoritetas ir įstatymų laikymasis automatiškai tampa selektyvus. Visi suprantame, prie ko tai veda.

Verdame alų namie

Per pernai metais vykusį “No Trolls Allowed” (life)hacker campą toks Tomas vietoje demonstravo, kaip vyksta alaus gamyba. Kitaip tariant, akivaizdžiai parodė, kad tam gamyklos nereikia ir apskritai jokios magijos nėra – tiesiog svarbu žinoti procesą ir kelis niuansus.

Per 8 mėnesius nuo tada, kai sau nutariau, kad jeigu sugebu pagal receptą iškepti kiaušinienę, tai galiu ir alų išvirti, namie išviriau apie 120 litrų alaus. Su malonumu raugauju pats ir vaišinu savo svečius, dalinu dovanoms bei įdedu lauktuvių.

Dažnai sulaukiu klausimų tai kaip čia taip viskas neblogai gaunasi, kad taip paprasta su alaus kokybe ir skoniu apspjauti visokius švyturius ir utenas, tad nusprendžiau parašyti trumpą ir paprastą proceso apžvalgą  – vaizdeliui susidaryti.

Ingredientai

Puikiausiam alui išvirti pakanka 4 dalykų: vandens, salyklo, apynių ir mielių. Apie įvairius mitus, pvz alų iš miltelių, galima bus parašyti atskirą “FAQ” įrašą.

Pradžia

Namie vienu kartu verdu apie 20 litrų alaus – tai optimalus tūris, nes norint virti daugiau, reikia didesnių indų ir šiaip sunku tampyti tokius svorius. Taigi, 20-čiai litrų alaus reikės apie 5 kg salyklo. Salyklas yra daiginti, džiovinti ir sutraiškyti grūdai, dažniausiai miežiai:

SalyklasSalyklas

Salyklą užpilu karštu vandeniu ir leidžiu grūduose esantiems cukrums ištirpti tame vandenyje. Tai trunka 1-2 val. Šis vandens-salyklo marmalas vadinamas mentalu:

Mentalas

Tada tas vanduo nukošiamas, ir gaunamas rudas saldus skystis. Stiklinę visada nupilu ir duodu atsigert šeimynai, ypač skanu vaikams (nes saldus!). Jis vadinamas misa:

Misa Misa

Kiek to cukraus ištirpo vandenyje, nuo to priklauso kiek alkoholio turės mūsų alus. Cukraus kiekis priklauso nuo salyklo kiekio, vandens ir jo temperatūros.

Virimas

Tada, visą tą skystį – misą – statome ant viryklės ir verdame valandą, reikiamu metu dėdami apynius. Apyniai – tai toks žalios spalvos augalas, kuris verdamas išskiria aromatą ir kartumą. Štai čia naudoju smulkintus ir supresuotus apynius (granules):

Apyniai Apyniai

Kokio skonio alų gausime priklauso ne tik nuo to, kokios rūšies apynius naudosime, bet ir kiek laiko virsime. Apyniai, verdami virš 30 minučių, išskiria daugiau kartumo, o jei verdami trumpiau – daugiau aromato. Apyniai į verdantį alų dedami buitiniu būdu:

Po 60-90 minučių, beveik-alus nuimamas nuo viryklės ir kuo skubiau atvėsinamas – tam, kad būtų kuo mažesnė tikimybė pagauti kokią bakteriją ir dėl jų vėliau alus sugestų.

Fermentacija

Tada alaus mielės (jos taip pat būna įvairiausių rūšių ir gali įtakoti skonį LABAI smarkiai) paruošiamos ir supilamos į ką tik išvirtą ir atvėsintą skystį. Indas užsandarinamas ir paliekamas tik išėjimas susidariusiai angliarūgštei išeiti:

Fermenteris Fermenteris

Tokiame inde – fermenteryje – alus laikomas nuo savaitės iki mėnesio. Tuo metu alaus mielės maitinasi ištirpusiais cukrumis ir “kakoja” alkoholiu, angliarūkšte ir kitais cheminiais elementais, kurių skonis aluje po to mums patinka (arba ne :-)).

Brandinimas

Šioje stadijoje, po fermentacijos, iš esmės jau turime geriamą, alkoholio ir individualų skonį turintį alų, tačiau jo skonis dar labai “žalias” ir nenusistovėjęs. Tam, kad skonis geriau atsiskleistų ir nusistovėtų, alus išpilstomas ir brandinamas nuo 2 savaičių iki… kiek kantrybė leidžia.

Pilstau dažniausiai į 0.25-0.5 litro standartinius stiklinius butelius, prieš tai juos išplovęs ir išdezinfekavęs. Dažnas klausimas būna: o tai kaip užkemši? Ogi su tokia paprasta technika:

Technika

Neuždaryti kamšteliai pardavinėjami maišeliais, tad juos telieka užspausti ant butelio.

Tam, kad alus dar šiek tiek užsigazuotų, dedama truputėlis cukraus (pamenat – mielės minta cukrumi ir gamina angliarūgštę!).

Ragavimas

Taigi, po dienos darbų virtuvėje, mažiausiai savaitės laukimo alui fermentuojantis, dar dviejų savaičių pradiniam brandinimui – alų galima pradėti ragauti. Daugmaž optimaliausias terminas nuo virtuvės iki stalo būna apie 2 mėnesius.

Taigi, ne taip ir sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir svarbiausia, kad alus gaunasi ne kažkoks kaimiškas molis, kaip dažniausiai įsivaizduojamas naminis alus. Atspausdinus gražią etiketę galima lengvai pristatyti alų net ir didžiausiems “naminio” alaus priešininkams ;-)

Pabaigai

Alaus, kaip ir obuolių pyragų, receptų galima rasti internete, o perpratus svarbiausius aludarystės principus, jį galima sudaryti pačiam, eksperimentuoti ir atrasti savitą alaus braižą. Taip pat pasigaminti tokio alaus, kurio mūsuose negamina, niekas neimportuoja arba kainuoja ne visai padoriai daug. Laisvė.

Alaus recepto pavyzdys. Daugiau receptų ir namų aludarystės temų: atvirasalus.lt