Progresyvas kartais gali atrodyti komplikuotas stilius – paėmęs į rankas kokį negirdėtos grupės negirdėtą albumą gali tikėtis išgirsti labai daug: ką nors ypač naujo, bet ne per daug, kad tai nevirstų avangardu; daug techniškos muzikos vingių, bet nepersūdant, nes Malmsteen’as atsibodo po pirmų dviejų kompaktų; kažką, ką galima vadinti „progresyvu“, bet taip pat labai miglotuose [...]


