Kaip sakant, dar kartą apie tai, kas dabar labiausiai kaso :-)

Šįryt perskaičiau B. Burgio interviu Delfyje “Mokytojų yra per daug” (nuoroda). Nors straipsnio antraštė neatspindi esminės žinutės, bet su beveik visomis išsakytomis mintimis negaliu nesutikti. Visgi dar turėčiau nuo savęs šio bei to pridėti:

Kodėl reforma turėtų būti suinteresuoti tie, kurie ir be jos visai gerai gyvena?

Geras pastebėjimas. Ta erdvė, kurioje dabar mirkstame visada atrodo aiški ir kylančios problemos be galo svarbios. Tačiau pakanka vos metų-kitų atitrūkti ir sunkiai besigaudyti esamoje situacijoje. Daug kas pritars, kad mokyklą prisimename tik kaip tolimą prisiminimą, o kokia reali dabar situacija nesužinosiu (bent aš), kol mano paties atžalos nepradės trinti to paties suolo.

Taigi visiškai natūralus klausimaus – kaip aš galiu blaiviai reformuoti Klaipėdą būdamas Vilniuje?

Jei visas mokytojo darbo krūvis yra 18 pamokų per savaitę, tai ką jis veikia likusias 22 valandas

Apie tokį mažą krūvį mokytojams skaičiau tik popieriuje. Vėlgi – kai dar teko mokytis – mažiausiai buvo kalbama apie 30 pamokų per savaitę.

Nesunku įrodyti, kad daugelis stojančių į universitetus yra absoliučiai nepasirengę universitetinėms studijoms

Iš dalies galiu sutikti, tačiau ne visai aišku, ką p. Burgis čia turi konkrečiai omenyje. Kalbant iš matematikos pusės, tai mokykloje geriau mokytų mažiau, bet išsamiau, nes praktiškai visko turėjom persimokyti “taip kaip reikia”. Nematau visiškai jokios naudos iš mokyklinių trigonometrijos žinių, išskyrus tai, kad mokėjome mintinai tų išraiškų “prasmę”. Daug programų atrodo “tepc lepc-daugiau-greičiau” tipo. Ar apie žinių tikrumą ir gilumą eina kalba ar apie tai keliais būdais “universitetinė mėsa” turėtų mokėti įrodyti Pitagoro teoremą?

Man keista, kad neatsiranda norinčių viešai parodyti, kaip daug ko nemoka mūsų moksleiviai.

O čia keisčiausia, kad pagal neseniai matytus tyrimus, lietuvos moksleiviai atrodo visai vidutiniškai tarp kitų Europiečių. Pagal plikas žinias. Tai, matyt, problemos yra ne “kalime”.

Prisiminkime: prieš 30 metų į dabartinį Vilniaus pedagoginį universitetą įstodavo tie, kurie neįstodavo niekur kitur. Tad iš kur tiems geriems mokytojams atsirasti?

Tokį patį klausimą iškelčiau dėl gerų dėstytojų. Daugelis dėstytojų apie kažkokį pedagoginį išsilavinimą turi supratimą tik iš savo mokymosi laikų. Įsivaizduokite kultūrinį šoką moksleiviui iš, tarkime, “šiltos” mokyklos atsidūrusius panosyje murmančio, mokslines teoremas kaip žirnius beriančio mokslininko “glėbyje”. Niūruma?

Moksleiviai ėmė manyti, kad ne žinios ir gebėjimai, o atestatas ir diplomas yra vertybė. Dabar tai sakoma beveik atvirai – nebent išskyrus kelias sritis, tokias, kaip medicina.

Dar pridėsiu informatiką – gali kad ir 5 diplomus turėti, bet rinkoje visada būsi vertinamas tik pagal darbus ir sugebėjimus.

Mano galva esminė švietimo neefektyvumo problema – tai žmonės, vadovaujantys paradui, tačiau arba visai nedirbę toje srityje, arba jau seniai praradę ryšį. Iliuzijų pasaulyjeeeeee…