Turbūt nieko nebūna baisiau ir nesuprantamiau kalbant apie pėsčiųjų elgesį kelyje ir šalia jo negu tokie atvejai:
- atsistoja ant važiuojamosios dalies ir laukia savo žalios šviesos
- atsistoja ant bordiūro taip, kad pusė pėdų tampa eismo dalyvėmis
- stovi ant bordiūro krašto ir nerūpestingai svajoja. Stotelėje.
- kerta didelio eismo intensyvumo gatvę likus 15 metrų iki perėjos, dėl to bent kelias minutes tenka prastovėti ant dvigubos linijos vidury gatvės. Kaip pastebėjau, dažniausiai tą ryžtasi daryti tie, kuriems apskritai su judėjimu ir orientacija ne geriausia situacija.
- eina per gatvę taip, kad galėtų pravažiuojančios mašinos šoną paliesti ranka.
- pridėkite iš savo patirties
Pėstieji, negi jums tokia nesvarbi sveikata ar net gyvybė? Lengvojo automobilio ir jūsų masės skiriasi daugmaž dvidešimt kartų.
Ir pabaigai iš nuotaikingesnių: stovi prie perėjos ir mojuoja visai kolonai jį jau sustojusių praleisti automobilių, kad važiuotų.
Saugios dienos!
7 nuomonės
Įrašo komentarų RSS Grįžtamasis adresasSkaitau, kad iš tikrųjų bet kur ir bet kada gali nutrenkt. Aš kartais tikrai einu per raudoną gerai apsidairęs, nes kartais negaliu per žalią eit.
Pašilaičiuose prie Senukų PC kelis kartus man einant per perėją vos per kojas nepervažiavo. Ten šviesoforo nėra. Jis važiavo priešingoje pusėje. Matė kad einu per perėja.
Pašilaičiuose prie IKI (priešais senukus). Ėjom aikštelės pakraščiu link perėjos, toje vietoje kur mašinai raudona dega, AUDI vos mano bendradarbio nenuskynė. Ne netyčia, o privažiavo, pamatė ir dar labiau gaziuko spustelėjo.
Tai vat, skaitau, kad einu tada kada saugiausia.
Prasti ir kitų nesaugantys vairuotojai - atskira tema, bet kad mažiau darbo ligoninėms ir laidojimo biurams būtų reikia stengtis visiems :-)
Ne vieną kartą teko matyti greitosios pagalbos automobilį skubantį ant Ozo tilto, kur žmonės nekeliauja iki tolimos perėjos ar pėsčiųjų tako po tiltu. Ten dviejų juostų linijos labai nesaugios. Žinoma mes, lietuviai, esame crazy driver’iai, todėl kai žinai padėtį tai kam reikia rizikuoti. Bet kitą vertus, kokie vairuotojai tokie ir pėstieji. Vieni kitiems negali nusileisti.
Kuo aš prisidedu prie pėsčiųjų auklėjimo, tai žiūriu į jų akis, kol pamato, kad kažkas kitoje gatvės pusėje juose smerkia ir šlykštisi jais. Vairuojant visad norisi pypinti tiems stovintiems vidury kelio, bet vis dėlto to manau daryti negalima, nes tai gali baigtis nelaime.
Ojo, žinomos situacijos.
O aš pamenu Vokietijoj teko kirsti gatvę ne vietoj, nes tiesiog niekur nesimatė perėjos. Tai buvo labai netikėta ir itin keista, kai belaukiant, kol atsilaisvins važiuojamoji dalis, iš abiejų pusių sutojo automobiliai ir leido kuo ramiausiai praeiti.
Abipusis supratimas… O pas mus? Aš einu/važiuoju, vadinasi esu vienintelis eismo dalyvis :)
Prie tų nuotaikingesnių: iškelia ranką, nusišypso, linkteli padėkodami, kad vienas iš daugelio sustojai praleisti.
Taip, čia malonus gestas :-)
Dar viena rūšis - sustoja prie perėjos, kai dar mašinų matyti tik už šimto metrų, ir laukia. Kai privažiuoja mašina prie pat perėjos, tada pradeda eiti. Patikėkit - yra tokių. :)
Tavo nuomonė: