Praeitą savaitę pasitaikė galimybė nuvažiuoti į Paparčių Šv. Juozapo laikinos vaikų globos namus. Tokiuose namuose lankiausi pirmą kartą, nežinojau ko tikėtis, buvau prisiklausęs paskojimų apie nelaimingus vaikus, apie jų akis ir įsikibimą į svečius kaip į galimus globėjus. Iš esmės labai džiaugiuosi dėl šios savo kelionės ir patirties. Gyvena vaikai ten kaip didelėje šeimoje, kaip broliai ir seserys, vieni kitus gina ir palaiko. Nors ir paženklinti gyvenimo nelaimių, matosi yra nepraradę vilties, labai žingeidūs ir gabūs vaikai. Globos vaikų šeimininkė – plačios širdies moteris, kuriai užtenka kantrybės ir meilės visiems vaikams. Nepasiteisino mano baimės, pasiteisino tikėjimas, kad kils noras jiems dar kuo nors padėti, sugrįžti pas tuos vaikus dar ir dar. Grįždamas namo, savo kolegoms kartojau vieną vienintėlę mintį, kuri adresuota visiems, kurie neranda gyvenimo prasmės. Negaliu suprasti tų žmonių, kuriems šis gyvenimas yra nusibodęs, kurie neranda gyvenimo prasmės. Tol, kol egzistuoja tokie vaikai, kuriems reikia pagalbos, tokie vaikų kolektyvai, kuriems reikia globos, paramos, supratimo, neįmanoma pateisinti nuobodžiaujančių minkštakūnių. Štai galimybės reikštis, pasišvęsti, padėti, nukreipti gyvenimą, štai ir prasmė ir esmė. Padėk artimui. Žmogau, kuris nematai prasmės, ar ne laikas nustoti būti egoistu, nustoti žiūrėti tik į save? Apsidairyk – aplinkui yra Tavo dėmesio, tavo Gyvenimo energijos ir šilumos laukiantys žmonės. Ar ne laikas atrasti prasmę kituose? Egidijus