Studijuojadamas karts nuo karto prisimenu mokyklą. Deja, neretai mintys apie praėjusias dienas nuklysta į ne visai malonias lankas, o apie dalį jų norėčiau ir parašyti.

Tiesą sakant man dar šiandien pikta, kodėl jau mokykloje mus, dar vaikus, pradėjo spausti į vienodus atliktų darbų reikalavimų rėmus. Mokyti raiškiai išreikšti mintį - puiku, bet mokyti rašyti tiksliai pagal nustatytą schemą - ar to reikia? Dar šiandien kartu su sąvoka “teksto interpretacija” burnoje atsiranda toks labai nemalonus ir ilgai išliekantis skonis, nes aš nustojau kurti, šiek tiek realizuoti save rašydamas dar ko gero vienuoliktoje klasėje. Griežtas reikalavimas kas kokioje dalyje _privalo_ būti pasakyta, kaip pasakyta ir galų gale prastas rezultatas, kai šiek tiek pakreipus mintį ne ta linkme, kuria turėtų būti pagal didžiuosius klasikus (jaučiat lengvą ironiją?), gniuždo bet kokį raiškos gimtąja kalba kūrybiškumą. Taip pat dar gerai prisimenu, kad jeigu norėdavau gauti gerą įvertinimą, pakakdavo parašyti sausai, jokiu būdu neterpti savo minties, o tik dirbti pagal formulę X, nuosekliai išdėstytą must-follow vadovėliuose. (deja, tokia formulė visiškai neveikia tikrame, gyvybe dvelkiančiame tekste, tad, panagrinėjęs savo rašliavas bloge ir kitur, galiu tik konstatuoti, kad metas, kai nustojau mokykloje rašyti “savo” rašinius, ryškiai atsispindi tekstų išraiškingume ir kokybėje…)

Esu visiškai įsitikinęs, kad išmokti dirbti pagal tikslius formalius reikalavimus - didelio meno nereikia, tą galime išmokti bet kada šiek tiek pasipraktikavę. Tačiau stabdyti kūrybiškumą įvairiose saviraiškos srityse dar mokykloje - tai prie gero neveda. Pavyzdžiui, neatsiskleidęs žmogus niekada (beveik niekada) nepasirinks teisingai tokios specialybės, kokios tikrai trokštų gerai pažindamas save. Labai gerai, jeigu pavyksta nueiti į teatrą ar šokį, pabandyti siuvinėti ar programuoti, bet kartais galėdavau save pagauti situacijoje, kai niekur daugiau nenoriu eiti, nes tiesiog nemalonu būtų vėl įsisprausti į formalius kūrybinių darbų reikalavimus.

Ir štai šiandien su kursiokais sutinkame situaciją, kai taip nemalonu gauti užduotį, kuriai turinį reikia sugalvoti patiems! O ne, reikės kurti! Bet juk situacija turėtų būti priešinga - galime sukurti ir pritaikyti tai, kas mums arčiausiai dūšios. Ir ta galimybė rinktis, kurti turėtų tiesiog alsuoti laisve, bet ne - mes jau prijunkę, kad “kur” ir “kaip” parašytų kažkas kitas.

Išsakyti priekaištai tinka ne tik lietuvių kalbos mokymo programai, kurią galima puikiai “praeiti” tiesiog atkartojant tinkamas frazes reikiamoje vietoje, bet ir kitiems dalykams, kurių darbai gali būti atlikti kūrybine forma. Nepriekaištauju su mumis dirbusiems mokytojams - finale jie turi iš mūsų išminkyti tai, ko trokšta mokymo sistema.

Bet ar tikrai reikia mokykloje pradėti ugdyti jaunuosius formaliuosus mokslininkus, bet kurie dar neišreiškė savęs?