Norėčiau šiek tiek pagliaudyti šį visokių briaunų turintį klausimą. Remsiuosi savo asmenine patirtimi, tad didelio objektyvumo nebus, tačiau tikiu, kad rasite ir jus kankinančių minčių.
Visų pirma norėčiau iškart atmesti tą variantą, kai papildomas darbas studijų metu yra privalomas. Čia jokių klausimų nėra - reikia lėšų ir daugiau pasirinkimo nerasite.
Štai kitas reikalas, jeigu visgi studentas “X” suduria galą su galu, tačiau norėtų gauti papildomų litų ar dėl kokių kitų priežasčių mąsto papildyti dirbančių studentų gretas.
Ką realiai gali laimėti pasirinkęs dirbti neliečiant finansinio aspekto?
- gali įgauti reikiamos patirties, ypač jeigu darbas tiesiogiai susijęs su studijuojama sritimi. Tačiau lygiai taip pat gali ir negauti nepriklausomai kurioje srityje dirbi. Arba trečias variantas - gauti netinkamos, vėliau nepanaudojamos patirties, įgyti žalingų darbo planavimo, vykdymo, kokybės užtikrinimo įgūdžių. (na, pavyzdžiui, jeigu jūsų firmelė jus giria už greitai rašytą chaotišką human unreadable kodą.)
- greičiausiai išvysi kaip vyksta verslo procesai. Blogiau, jeigu tie verslo procesai nuo pat pradžių nešvarūs.
- išmoksi (arba būsi priverstas) prisiderinti arba susiderinti, nes joks rimtas darbas nevykdomas vieno žmogaus.
- įtvirtinsi arba išmoksi “atsakomybė už savo darbo indėlį ir savo veiksmus savo kailiu” pamoką. (uf, puikus darbo privalumo punktas!)
- pamatysi savo akimis kaip reikia/nereikia vadovauti. Bet kokiu atveju gausi naudos.
O ką gali laimėti pasirinkęs tik studijuoti (atėmus galimybę gauti stipendiją ir sutaupyti įmokas už studijas)?
- pilną teorinį paruošimą.
- dalinį praktinį paruošimą, nors realiai įgausi tik elementarius vėliau darbo įstaigoje vertinamus kaip savaime suprantamus ir nediskutuotinus įgūdžius.
- galimybę sudalyvauti mainų programoje.
- laisvo laiko suspėti šen bei ten nuvažiuoti, pamatyti, pabendrauti, sužinoti, aplankyti.
- įgauni galimybę pilnu veidu pasimurkdyti tave dominančioje srityje nesiskaitant dėl darbo našumo, darbo valandų ir rezultatų.
Kaip vizualiai matosi, šiek tiek svaresni argumentai (karjeros atžvilgiu) mėtosi viršuje, bet visada yra kita medalio pusė. Deja ir studijuoti ir dirbti pritrūks laiko ir/arba jėgų, tad tikrai nukentės vienas iš dviejų. Kaip pats pastebėjau, galima arba rimtai dirbti, arba rimtai mokytis. Aišku, galima mesti savo gyvenimą ir suspėti visur, tačiau abejoju ar yra daug besiryžtančių taip spjauti sau į veidą. Taigi, jeigu rimtai dirbi, greičiausiai nespėsi įsisavinti naudingiausio, ką duoda mokymo įstaiga, o jeigu rimtai mokaisi, darbo kokybė arba dirbamas laikas bus minimalus.
Ir vėl, yra dar vienas aspektas - bent jau kalbant apie informatikos krypties studijas, darbe galite sužinoti daugiau teorinių praktiškai pritaikomų žinių negu universitete.
Tai kaip pasielgti? Nuspręskite, kas jums svarbiausia. Galiausiai suplanuokite laiką. Nemanykite, kad po darbo dienos bus tiek pat jėgų kaip grįžus po dviejų paskaitų ir tiesiog trykš noras dar daryti “tas prasmės neturinčias praktinės užduotis”. Galų gale pabandykite tai suderinti, visada turite galimybę rinktis. O jeigu esate teisingos profesijos žmogus, galite išnaudoti unikalią galimybę - dirbti laisvai, pagal autorines sutartis.
Svarbiausia - nepersitempkite, tą dar spėsite padaryti!
P.S.: nepasikuklinkite ir išreikškite savo nuomonę komentaruose net jeigu neteko atsidurti nė vienoje barikadų pusėje!


4 nuomonės
Įrašo komentarų RSS Grįžtamasis adresasNa va, perskaičiau tavo post’a ir pagalvojau, kad labai jau pažįstama situacija. :) Ir ką aš galiu pasakyti iš savo patirties. Kol dirbau pusę etato, suspėjau viską: ir mokytis, ir dirbti, ir poilsiauti. Kai pradėjau dirbti pilnu etatu, daug kas pasikeitė. Aišku mokslai nukenčia. Iš esmės, spėčiau ir normaliai mokytis, bet ne viskam po ilgos darbo ir mokslų dienos dar yra jėgų ir noro. :) Iš kitos pusės, patirties per tą laiką gavau tiek, kiek nebūčiau įsivaizdavus iš pradžių. Čia labai priklauso nuo tavo prioritetų ir to, kaip moki planuoti laiką. O kartais, tiesiog neturi kitos išeities. ;) Betkokiu atveju, tam, kas tau svarbiausia, visada surasi laiko net ir dirbdamas aštuonias valandas per parą, mokydamasis ir darydamas dar keliolika kasdieninių darbu…
Nesutinku tik su šituo teiginiu: “Aišku, galima mesti savo gyvenimą ir suspėti visur, tačiau abejoju ar yra daug besiryžtančių taip spjauti sau į veidą.”
Žinoma, čia asmeninė nuomonė, tačiau tarkim aš turiu užsibrėžęs tam tikrus tikslus gyvenime, kuriuos aš labai sėkmingai kol kas įgyvendinu, jei teisingai suprantu šitą “galima mesti savo gyvenimą”, tai taip - aš tai padariau. :) Turiu labai mažai laisvo laiko ir kartais norisi viską mesti, bet… yra užsispyrimas ir noras pasiekti kažko daugiau, tai tempia į priekį. Tiek universitete (aš noriu ir stengiuosi išmokti daugiau), tiek darbe (aš visada noriu ir stengiuosi padaryti geriau).
Bet vėl, mano nuomone ir asmenine patirtimi paremtas argumentas - jei sugebi iš anksto (o ne “on-the-fly”) susiplanuoti savo veiklą bent jau savaite į priekį ir to plano bent jau 90% laikytis, tai nėra didelių problemų įterpti kažkur ir tą laisvalaikį ir paprasto žmogaus gyvenimą.
Vienas mano tikslų - pasidėti pamatą savo ateičiai, kad vėliau galėčiau daugiau savo laiko skirti šeimai ir laisvalaikiui.
Žodžiu, kai kurie ne kurie mano pažįstami laukia kol tėvai pamojuos kupiūrom ir nupirks butą, mašiną ar dar ką nors, aš savo ateitį kuriu pats. Tiesiog kitaip net nenoriu.
Ačiū abiems atsiliepusiems. Taip, laiko planavimas - svarbiausias dalykas. Kuo daugiau apsibrėži nuveikti tuo daugiau padarai - praktiškai įrodytas dalykas.
Tačiau užpuolus mokslui ir darbui (ypač jeigu darbdavys nesupratingas) galima galą pasidaryti. Ir taip bandant suspėti, abejose pusėse šūdas gaunasi.
Tavo nuomonė: