Reikėjo parašyti rašinuką. Universitete. Apie savo buvusią mokyklą, nes ji mus formuoja labiau, nei galime įsivaizduoti ((c) R. Kašuba).

Kaip ir apie kiekvieną vietą, asmenį, įstaigą, padariusią pastebimos įtakos mūsų gyvenime, kalbėti objektyviai sunku arba kartais net neįmanoma. Subjektyvumas visais atvejais veržiasi per kraštus ir reikalui esant tai tenka tariamai nepastebimai jį slėpti po „daugumos“ etikete. Tinkamai kalbėti apie savo mokyklą iš viso yra meno rūšis – ir ji, ir mes (žr. viršuje) atkentėjome savo bene maištingiausią periodą… iki šiol. Mokykla, kaip pulsuojantis organizmas, duodantis po virškinimo rezultatų, karčiai kramtė mūsų vis mažėjančio pilietiškumo daigelius, o mes grubiai rijom ne visada autoriteto nusipelniusių asmenų perduodamas žinias. Nei vienas nepaspringom, visi išgyvenom – o kokie virškinimo proceso prisiminimai ir įvertinimai?

Įėjus pro pagrindines gimnazijos duris, į svečią žvelgia didžiulė plieninė K. Donelaičio galva. Deja, tai ne legendinio programų sistemų studento biustas, bet TAS VDG Donelaitis taip pat gerai žinomas, juolab mokykla anksčiau vadinosi Donelaičio vidurine. Mano nuomone, šis pagrindinis įėjimo proceso akcentas atspindi dalies ten dirbančių požiūrį į gimnazijos statusą ir į pačius save – svarbiausia geras vardas, pastebimumas. Be abejo, tai sveikintina, kol to siekiantys veiksmai nepradeda akivaizdžiai kiršinti dviejų ir taip nuolat kariaujančių pusių. Direktorius – pavyzdingas vadybininkas, visada išklausantis, bet dažnai pamirštantis. O gal tada per menki pozicijos prasme buvome, kad būtume tinkamai įvertinti –niekaip nepamenu situacijos, kai problemos sprendimas būtų tinkamai naudingas besimokančių pusei, kiek jis naudingas bemokantiems.

Joks rezultatas neatsiranda be darbo. Tai esminis dalykas, kurį išmokau šioje gimnazijoje. Direktoriaus pavaduotoja Diljeta – pirmas žmogus sąraše, kuriuos prisimenu su didele pagarba. Tai asmenybė, daugiausiai savo darbu padariusi gimnazistų labui, laikanti beveik visus žmogiškųjų išteklių siūlų galus savo rankose. Atiduodanti savo laiką ne dėl to, kad gimnazijos vardas tinkamai skambėtų laikraščių ir ataskaitų puslapiuose, o dėl žmonių, su kuriais dirba. Padirbėti parlamente (kuriam vadovauja Diljeta) reiškia suprasti, kad menkiausias kokybiškas žingsnis reikalauja daug laiko, noro ir jėgų išteklių. Deja, tą nedaugelis supranta…

Ir tai buvo pats nemaloniausias patyrimas Klaipėdos gimnazijoj. Toks masinis žudantis abejingumas – kritikuoti daugelis bendraamžių pirmi, tačiau prireikus įjungti darbo rėžimą – paskutiniai. Ir jis kažkoks užkrečiamas.

Neabejotinai antrasis mokyklos organas po rūbinės yra valgykla! Bandelės su dešrele ne vienam visam gyvenimui įsmigo ir sudraskė ir širdį, ir skonio receptorius. Ne mažiau įsiminė ir fantastiškai į rūbus, odą ir vidaus organus įsigeriantis maltinukų kvapas… Čia pavalgyt susirinkdavo ne tik mokiniai, bet ir aplinkinių įmonių darbuotojai, tad kaip maitinimo įstaiga valgykla naudojaus tik išskirtiniais atvejais. Oficialiai gimnazistai (su švarkais) turėjo pirmenybę, neoficialiai – abiturientai, o realiai maisto gavimo pirmenybė priklausė nuo mistinio valgyklos personalo algoritmo. Matyt, niekada nemokėjau nustatyti itin alkano veido…

Dar vienas keistokas reiškinys, sutiktas Vytauto Didžiojo gimnazijoje – mokytojų tarpusavio konkurencija. Buvo, galima sakyti, netgi kelios mokytoju „grupės“, kurios oficialiai bendravo, tačiau už nugaros mintyse tyliai rišo kilpą. Mokykloje buvo keli meniniai būreliai (pavadinkime juos taip), tačiau jokiu būdu negalima padaryti klaidos ir renginyje juos išdėstyti neteisinga tvarka! Negalima padaryti klaidos ir numatyti, kad kažkas pasirodys daugiau nei kiti/kitos. Na, konkurencija dėl kokybės naudinga, tačiau tai tik kišo pagalius ir taip į „besimaskatuojančius“ ratus. Tada ir vienas kito vertinime nebėra taip siekiamo objektyvumo.

Tačiau labiausiai gimnazijos veidą mokiniui formuoja tie mokytojai, kurie yra Žmogiški. Tai tokie patys Žmonės kaip ir mes, turintys savo problemų, savo silpnybių, bet nemaskuojantys jų po tariamai nepermatomu rimties šydu, netraiškantys mokinių morališkai, sukeldami tik priešingą reakciją, nei buvo siekiama. Tokių mokytojų-žmonių gimnazijoje buvo ne vienas ir būtent iš jų išsinešiau didžiausią kraitį žinių. Kalbu ne apie enciklopedines žinias, kurių mokėjimą entuziastingai tikrina šiandieniniai egzaminai, bet apie humanizmo pojūtį, nuoširdumo poveikį. Daug kam reikia mokytojo-tirono, kad prisiverstų mokytis, o man visada reikėjo mokytojo-žmogaus, verto autoriteto vardo. Nors jų čia buvo mažuma, bet tai neužmirštamos asmenybės.

Išeiname iš gimnazijos, nusileidžiame slidžiais laiptukais, nuo kurių sėkmingai žiemą ir palijus neretai taškosi gimnazistai. Jei pakeltumėt galvą, pamatytumėt himno eilutę „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, šviečiančią ant pastato viršaus. O kiek šiuose žodžiuose tiesos, įskiepijamos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, turi atsakyti sau kiekvienas čia mokęsis…