Praėjo Jūros šventė… Šventė eilinė, tačiau ši data man prisimins NE plaukiančia mase žmonių, NE renginių gausumu, NE tradicine muge ar 53-os sudėties Boney M. (Ką iš šių metų Jūros šventės verta prisiminti, tai tik MEP meetą :) Bet ne apie tai) Rašau viską iš eilės.
Iš pat ryto iš Vilniaus atvažiavęs brolis mane įsisodino į automobilį ir, perspėjęs tėvus, kad užtruksim ilgai, išvažiavom kažkur. Aš tik žinojau, kad tai bus mano gimtadienio dovana. Kelias - link Klaipėdos automobilių turgaus… Kol neatsidūrėme priešais ieškotą žydrąjį namelį nesusivokiau kas bus. Areodromas… Klaipėdos parašiutininkų klubas… Šoksim su parašiutais?!
Apmokymai prasidėjo pareiškimų pildymu - reikėjo pasirašyti, kad nesergame kokiom nors ligom, taip pat ir psichinėm. Gero pusdienio eigoje (kaip ir sakė pradžioj instruktorius) dviems grupėms buvo išaiškinta viskas nuo A iki Zė, nuo parašiuto sandaros iki kaip grįžti namo nusileidus ant žemės. Kas atidžiai klausė, manau kad ir dabar galėtų viską iš eilės papasakoti - nėra nieko, kas būtų itin sudėtinga ar ilgai aiškinama. Na gal jeigu instruktorius pradžioj būtų kalbėjęs kiek greičiau negu 20 žodžių per minutę turbūt apmokymai truktų kiek trumpiau :) Pagaliau viską baigę, pakabėję ant “treniravimosi pakabos” (net nežinau kaip tai vadinti, žodžiu pakabina tave kaip ant tikro parašiuto ir liepa “atsakinėt” ką darytum vienu ar kitu atveju. Praktiškai egzaminas prieš pat šuolį), pašokinėję nuo pakylų, išmokę suglausti kojas nusileidžiant :) baigėm apmokymus. Tačiau tą dieną buvo apsiniaukę, debesys slinko žemai, todėl iš karto nešomokom… praleidę porą valandų belaukdami gero oro (ir stebėdami kaip deda parašiutus) buvom informuoti atvažiuoti rytoj. Visi su viltimi, kad ryt bus geras oras išjudam namo.
Rytojus.
Iš ryto apsiniaukę. Gerai, kad tik iki pietų! Apie 12-ą valandą visa mūsų grupė jau matuojamės šalmus, dedames ką-žinau-kiek sveriančius parašiutus ant nugaros ir vis dažniau žvalgomės į dangų… 800 metrų, tai čia ties kuriuo debesėliu bus? Mano netgi šis skrydis lėktuvu buvo pirmas. Pirmas skrydis ir pirmas šuolis. Visus susodina į “analogų neturintį vienintelį pasaulyje dar skraidantį vienmotorį lėktuvą” (kukurūzniką), dar kartą paaiškina kas, kaip, kur, kada ir pradedame važiuoti. Pakylam. Sėdėjau tiesiai priešais beveik visada atviras duris, mačiau VISKÀ. Ir autostradą-siūlelį, ir namus-dėžutes ir prieš mane iššokusius “bendrakeleivius” - lėtai besileidžiančius kupolus. Vien žiūrėti užgniaužia kvapą :) “1,2,3 - stot” - reikia atsitot, instruktorius rodo. Aš pirmas iš savo kuopelės (mat reikėjo pasiskirstyti pagal svorį, tai buvau priskirtas prie antrosios grupelės) žengviu prie durų, kur dar pusė minutės stebėjau VISKÀ stovėdamas ant lėktuvo slenksčio, nes lėktuvas apsisukinėjo. “Pasiruošęs? Einam!” - įkvėpiau oro ir atsispyriau. Skrendu. Apie 2 sekundes kūną užlieja toks jausmas, kurio niekur kitur nebuvau patyręs. Tada susivokiau, kad reikia skaičiuoti (reikia skaičiuoti 3 sekundes, nes jei iki tada neišsiskleidžia parašiutas reikia skleisti atsarginį), bet jau pajutau, kaip mane timptelėjo aukštyn ir kritimas virto lengvu sklendimu tarp oro ir žemės. Žvilgsnis aukštyn, žvilgsnis į šoną, viskas gerai, sklendimas tampa nepaprastu malonumu. Kabaliuoji kažkur tarp žemės ir dangaus, tave supa tyla (ir virvelės nuo parašiuto)… Matai aplink tuos sumažintus daiktus, beskubančias mašinas, už nugaros mėlynuoja jūra, o tu kabi sau kažkur virš rūpesčių ir kasdienybės… 3 minutės ir jau laikas ruoštis nusileidimui į šį pasaulį… Jokio “dūf” ar “būm” nebuvo, bent man, atsistojau, susivyniojau parašiutą, susirišau stropas ir patraukiau prie visų laukiančių mūsų… Įspūdingiausios 3 minutės mano gyvenime! Tas ypatingas jausmas, apėmęs ką tik iššokus iš lėktuvo neapleido visą dieną. Kažkas tokio, kas traukia sugrįžti… ;) TAI traukia žengti vėl.
Gavome ir pirmašuolio pažymėjimus. Ir netgi pašventino :) Jeigu Jūros šventė būtų tokia kiekvienais metais, tai būtų laukiamiausia metų šventė!

P.S.: o ir daina šį kartą aukštojo pilotažo. Gitaros virtuozas Yngwie Malsmteen.