Tag Archives: Straipsniai

OBITUARY ir Baltic Prog Fest 2008 – kai savaitgalis tampa ypatingu

Kai per sunkiuosius portalus praskriejo žinia, kad vos per kelis kilometrus nuo namų ūžtels legendiniai OBITUARY, nesitvėriau savam kailyje – tą pačią dieną žinojau, kad būsiu ten. Tuo pačiu nuo praėjusių metų Baltic Prog Festo tyliai ruošiau mantą itin retai Lietuvoje gyvo progresyvo dozei. O ėmė ir nutiko taip, kad abu renginiai supuolė į tą pačią dieną. Ką daryti? Atsakymas aiškus – spėti visur!Taigi planas-chuliganas paprastas – pradėti ankstyvą savaitgalį Arvydo sodyboje, atlėkti paūžti į „Forum Palace“ ir vėl grįžti į ne tokios griežtos muzikos stovyklą.1 dalis, kurios nebuvoBaltic Prog Fest startas buvo numatytas 17:30, tad iš sostinės Kernavės link pajudėjom valanda anksčiau, kad tikrai spėtume nors viena ausimi paklausyti vienintelių festivalio lietuvių ŠV. SODO. Deja, idėja, kad greičiau bus greitkeliu, pasirodė visiškai netikusi, kai Vievis-Kernavė atkarpoje teko prastovėti kone pusvalandį dėl kelio darbų ir kamščių. Pagriebę dar vieną progresyvistą pakeliui, atriedėjome kone su lietuvių pasirodymo pabaiga. Palapinės statymo darbai ir kitos smulkmenos, tad gyvai pažiūrėti spėjau tik APPLESEED iš Lenkijos. Ausį glostė kone niekada gyvai negirdėti progresyvūs garsai, tačiau, reikia pripažinti, nieko stulbinančio neišgirdau. Laikas į OBITUARY!2 dalis – OBITUARYGrįžti į sostinę sekėsi geriau, negu išvažiuoti, tad prie “Forum palace” atvykau dar prieš aštuonias. Aplink, kaip priklauso, buriavosi vasariškai apsirėdę brūtalystai, kuriuos įtariai nužiūrinėjo zujančio pro šalį transporto keleiviai. Viduje – ramybė prieš audrą, tad naudojuosi proga apžiūrėti, ką siūlo žadėtas prieš koncertą metalinės atributikos turgelis. OBITUARY atributikos pasiūla tikrai buvo puikiai pasirūpinta, dėl ko dažnas koncerto dalyvis „žaliavo“ marškinėliais užrašu „Slowly We Rot“.

Media_httpwwwhellmusi_abjga

Belaukiant pradžios „VIP“ vietose tiesiai už garsistų atrodė, kad publika renkasi vangiai. Renginys vėlavo vos 10 minučių, tad laukimas neprailgo, o muzikinę tylą bandė užpildyti aktyvūs pirmosios eilės dalyviai, plėšdami tautines dainas apie raibus ir meškas.Ir štai, scenoje 20 metų Floridos death metalo sceną garsinantys vyrukai. Nė nereikia apšilimo – tvoja iš esmės, o John Tardy įsijungia į ansamblį, demonstruodamas ilgas garbanas ir nuo „Slowly We Rot“ laikų nenusilpusį unikalų growlingą. Atliekant antrą dainą, priekinėse eilėse darosi karšta ir rūpestis dėl pernelyg tuščios salės nuplaukė kartu su „Cause of Death“. OBITUARY grojo įsijautę, garsas buvo nuostabus, publika nepasyvi – tą reikia išgyventi. Gyvai atlikti kąsniai iš kone visų OBITUARY gyvavimo periodų – nuo debiutinio albumo iki naujausių darbų.Artėjant antros pasirodymo valandos pradžiai pasijuto, kad death metalo pionierių atliekamų kūrinių tempas nukrito, pasirinkti ramesni kūriniai, tad buvo puiki proga pasigrožėti kaip instrumentą moka valdyti vienas ar kitas OBITUARY narys. Ir štai, paskutinis kūrinėlis – vėl prie scenos žmonių košė!Po nedidelės pertraukėlės prieš antrą pasirodymo dalį publiką dar pakaitino Donald Tardy, prie kurio vėliau prisijungė ir naujasis OBITUARY narys Ralph Santolla. Tiesa, mano akimi ne visai vykusiai – progresyvo mėgėjo, Ralfai, nenustebinsi šredo atlikėjų nuvalkiota tema! Apskritai, kiek stebėjau Santollos pasirodymą, susidarė įspūdis, lyg atostogaut būtų atvažiavęs ir savo ne visai į temą solo papjaustyt. Na, bet palikim mano asmenines meiles nuošalyje, juk dar visų laukė koncerto kulminacija.[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=4WcN4ID_VQA&w=425&h=344]Be abejo, OBITUARY grįžo dar pamaloninti lietuviškos publikos. Prieš tai šiek tiek prilėtinę, amerikonai sutvojo dar kelis greitus kūrinius. Be abejo, koncertas privalėjo baigtis kultiniu „Slowly We Rot“ m/Puikus koncertas su idealiu garsu, aštrių alkūnių priekine publika, griežta apsauga, puikios formos grupe ir gera atmosfera. Pakartot!3 dalis – Saulė, regis ir italaiŠluostausi prakaitą, rišuosi plaukus ir nieko nelaukdamas minu link Kernavės, nes tikėjausi dar spėti į pirmosios progresyvo festivalio dienos pabaigą. Tada dar nežinojau, kad THE RED MASQUE desantas iš JAV neatvyko, tad tikėjausi nugirsti bent jau PENDRAGON (Nick Barrett su Clive Nolan), kurių pasirodymas buvo numatytas nuo vidurnakčio. Deja, kol įvykdžiau pasižadėjimą aprūpinti ir apsirūpinti gėrimais, pagriebti iš namų keturkojį bei įveikti tuos 35 km, pirmoji diena baigėsi be manęs. Sako, kad buvo gerai…

Media_httpwwwhellmusi_xhebg

Antrą dieną mus kelia iš stovyklos sklindantys kažkieno garsiai leidžiami regio garsai… Bet apie tai tarsiu keletą žodžių vėliau. O diena žadėjo būti be debesėlio ir programa, iškabinta ant medžių, žadėjo įdomių 7 grupių klausymosi maratoną. Laikas gamtoje su draugais bėga greitai – futbolas, bitės kojų pirštuose ir drąsiausių maudynės Neryje, kurių atsisakiau, prisiminęs koks turėtų būti vandens „radiacinis fonas“ vos 35 km nuo Vilniaus…Pirmieji ankstyvą šeštadienio rytą – apie 14:00 – pradėjo baisiai renginio vedėjų išgirti INFRONT iš Rusijos. Į aikštelę prie scenos vangiai rinkosi regio iškankinta publika, kurios palaikymo taip trūko INFRONT frontmenui. Bet niekas, ko gero, nepuolė draskytis pagal jų muziką ne be priežasties – paklausyti malonu, tačiau nieko ypatingo ar kabinančio.OLIVE MESS iš Latvijos soundčeko metu maniau, kad vokalistas taip įdomiai „bando“ įrangą, bet paaiškėjo, kad repetavo kūrinį. Įpusėjus latvių pasirodymui nusprendėme, kad keptos dešrelės daug labiau mus pamalonins ir turbūt neapsirikome. Iš tikrųjų, mintis įdomi ir originali, tačiau iki norimo rezultato labai trūksta išpildymo. Jautėsi, kad grojamas progresyvas, tačiau šioje muzikoje ir žavi tai, kad sudėtingi dalykai atliekami tiksliai – to labiausiai, ko gero, ir pritrūko OLIVE MESS. Parepetuos, o tada mes juos išgirsime.Baltarusiai ZOMBIE ZOO visai įsiminė savo muzika ir fanų opozicijos vėliava. Girdėjosi ir jautėsi, kad grupei čia groti šventė, tad vertinimai palankūs. Didelio originalumo nerasta, bet dvasia duoda gerą prieskonį. Kalbant apie prieskonius, KNYAZ MYSHKIN galima pavadinti neblogu, bet užsitęsusiu fleitos ir akustinės gitaros festivalio atmosferos prieskoniu, bet ne tikra sudedamąja dalimi. Kadangi scenoje praktiškai nieko nevyko, neliko nieko kito negu slėptis po negailestinga saule po kokiu pavėsiu ir snūduriuojant sekti šių ZOMBIE ZOO bendrataučių muzikinį sąmonės srautą.

Media_httpwwwhellmusi_iszfv

O štai ir dar prieš festivalį mano dėmesio sulaukę lenkai INDUKTI. Iš kelių girdėtų kūrinių tikėjausi tikros progresyvaus metalo audros… ir ją gavau. Tai kolektyvas, vertas dėmesio. Pirmą kartą girdėjau taip puikiai į grupę įsiliejusį smuiką. Grupė ant scenos atrodė kaip tikri profesionalai ir trupino vieną sudėtingą kompoziciją po kitos, o dėl sunkesnių akordų sulaukė kone pirmųjų plevėsuojančių garbanų šią dieną. Girdėjau kalbant, kad kažkam pritrūko vokalo… jo ir nereikėjo! Kalbėjo muzika. Gyvai INDUKTI Baltic Prog Fest’e atrodė puikiai, tad nieko nelaukdamas prigriebiau jų albumą „S.U.S.A.R“ iš vietinio atributikos turgelio, kuriame matėsi daugelio festivalio grupių įrašų.Po tokio lenkų pasirodymo FINAL CONFLICT atrodė kiek per švelnūs – smagūs klausyti, bet didelio dėmesio nepatraukė. Patirtis scenoje daro savo – girdėjau ne vieną susižavėjusį šiuo kolektyvu. Laikas su svečiais iš Didžiosios Britanijos neprailgo ir scenoje pradėjo zuiti paskutinė grupė – italai DELIRIUM.

Media_httpwwwhellmusi_ltqgm

Prisipažinsiu, kad girdėjau DELIRIUM albumą prieš koncertą ir man jis nepasirodė kažkuo ypatingas. Tokį įspūdį pataisė patys DELIRIUM. Pradžioje nekaip sekėsi su garsu ir jau atrodė, kad viso festivalio metu buvęs tikrai gana kokybiškas garsas nuplauks per paskutinę grupę. Bet italai pasispardę privertė viską teisingai suderinti ir žiūrovai galėjo mėgautis Italijos progresyvios scenos įkvepėjos melodijomis. Neįprasto charakterio fleitininkas bendravo su publika itin atvirai, šiek tiek papasakojo apie kūrinius, laidė komentarus apie Lietuvą ir Italiją :-) O muzika buvo gera. Nors kiek priminė Italijos estradą, bet mačiau, kad patiko ne man vienam, o tokie fleitos solo, kokius demonstravo DELIRIUM narys, negali nepatikti tikram progresyvo mėgėjui. Dainavo turbūt visi nariai, įskaitant ir būgnininką. Dainavo ir publika, ypač paskutinį garsųjį „Jesahel“. Smagu, ne kitaip! Festivalis skelbiamas užbaigtu…

Media_httpwwwhellmusi_egzpi

Na ir pabaigoje norėčiau paminėti keletą blogų ir gerų dalykų. Visų pirma, prieš girdamas festivalį, norėčiau padalinti porą riebių, didelių ir taukuotų vidurinių pirštų žmonėms, kurie pavogė mūsų pledą ir, kiek teko nugirsti, kelis lauko stalus. Kam išvis čia tokiems … rodytis? Taip pat bent pora vienetų vidurinių pirštų siunčiu Arvydo sodybos palapinės chebrai, kuri visą naktį labai garsiai leido su festivaliu visiškai nesusijusį regį ir neleido žmoniškai pailsėti pirmą naktį. Suprantu, kad afterparty reikalingas, bet tokiu garsu idiotišką muziką pliekti iki 5 ir nuo 6 val. ryto pratęsti? „Didžėjai“ taip pat reiškėsi ir dieną ir labai trukdė girdėti kas vyksta pagrindinėje scenoje. Savo labui, antrą naktį buvo iš jų pusės ramu.O dabar geri dalykai: vieta, garsas, grupės, žmonės, kaina, fakyrų pasirodymas, pigūs CD festivalio pabaigoje, draugiški apsauginiai, tvarkingi tualetai, oras, organizavimas ir, be abejo, progresyvas.Labai tikiuosi, kad festivalio organizatoriai šiemet nenuėjo į didelį minusą ir kitais metais vėl galėsime leistis į gamtą į Baltic Prog Fest.PabaigaTaigi dvigubas kultūrinis savaitgalis prabėgo labai greitai ir labai sėkmingai, palikdamas labai daug nedylančių įspūdžių. Kaip dabar jau patirtis rodo, įmanoma spėti visur, reikia tik noro!Originalas publikuotas www.hell-music.lt

Viesulas Vilniuje – NAPALM DEATH

Yeah. Tokiam koncerte, kuris paveikė ir kurį pavyko priimti 100% “iš dūšios” buvau tik gal prieš porą metų. Nepakartojamas jausmas. Jūsų dėmesiui – mano matymo kampas į NAPALM DEATH pasirodymą Vilniuje.Kaip niekad pasikrykštaudamas skriejau Tauro kalno laiptais viršun – sesijos pabaigą kaip tyčia vainikavo emociškai itin stipraus metalo grandai iš Britanijos. Buvau įsitikinęs, kad tokios trigubos šventės nesugadins niekas, nes forumuose jau buvo „praskelbta“, kad NAPALM‘ai jau beveik čia. Besikėsinantis prišalti prie lūpų alus gan greit suginė mus vidun, kur pirmą šilumą pagal planą žadėjo D.A.R.Kai tenka kokią nors grupę kelis kartus matyti nedidelėj scenoj ir gan „intymioj“ aplinkoj, nejučiom kyla smalsumas, kaip toji kompanija atrodytų ir skambėtų didelėj erdvėj. Tokiam pirmąjam teismui tą vakarą – panevėžiečiai D.A.R. Ir galiu pasakyti – visai neprisvilusiai. Aišku, Audriaus (vokalas/bosas) veidas turėtų būt bent du kartus didesnis, kad jo atitinkamos atmosferos išraitomų mimikų vaizdai pasiektų didžiąją dalį žiūrovų… Ir scenoje atrodė tuštoka, netgi vangoka – vizualinį veiksmą rutuliojo vienas jau minėtasis vokalistas, o gitaristas tik smagiai raitė įspūdingus soliakus. Tačiau iš muzikinės pusės – kūriniai nenuobodūs, svarbiausia (!) – nepanašūs vieni į kitus. Publika iš pradžių buvo vangoka, bet pabaigoje po truputį įsibėgėjo. Man pirmas šiųmetinis „Ferrum Frost“ pusvalandis praskriejo nepastebimai greitai – įspūdis geras.Šįkart kalbant apie SAPLES būsiu (neįprastai) kategoriškas – buvo nuo-bo-du. Bene vienintelis skirtumas nuo kitų eilinių uteniškių pasirodymų – kažkaip keistai prigesintos ir prižemintos gitaros, dėl to skambėjo šiek tiek kitaip, bet tikrai ne geriau. Kaip oro norisi kažkokio akivaizdesnio progreso, naujo „niuanso“, nes daug neaušinant burnos galima būtų tiesiog duoti nuorodą į kokį nors kitą SAPLES koncertą – pasiskaitykit. Rūką pabaigoje gan neblogai prasklaidė VADER koveris, bet ateityje norisi daugiau originalumo. Nors, atrodo, pučiu prieš vėją, sprendžiant pagal publikos gausą ir reakcijas.Mano pažintinė priešistorė su DEATHBOUND panaši kaip ir kolegos – keli girdėti įrašai, gauti interneto pagalba, visai nesužavėjo ir kažko ypatingo pernelyg nesitikėjau. Bet iš išvaizdos stilistinio mišinio vaikinukų kompanija užkūrė tikrai respektabilią pirtelę. Tikrai nustebino. Vien ko vertas švelnaus hipiško kirpimo gitaristo headbangas :) Jei be juokų, suomių muzika gyvai skambėjo bent penkis kartus geriau nei įrašuose ir reikiamai ausis paruošė gero grindcore/death dozei.Jei reikėtų NAPALM DEATH pasirodymą trumpai apibūdinti dviem frontais, tai skambėtų daugmaž taip: „publika – visiškas pamišimas ir rekordinis stage diving‘as, grupė – emocinio krūvio nestokojantys britai profesionalai“. Iš tikrųjų, NAPALM DEATH scenoje jautėsi puikiai kaip ir visus tuos 26 metus. Nors teko matyti koncertinių įrašų, bet iš pradžių legendinio Barney legendinis „šokis“ po sceną kėlė lengvą šypseną, tačiau vėliau iš tikrųjų matėsi, kad tai ne spektaklis, o chebra tikrai įsijautusi. Pliekiami ne tik nauji, bet ir įvairių grupės laikotarpių kūriniai sulaukė didelio nemenkos publikos palaikymo, o kai kuriuos gabalus Mark “Barney” Greenway komentavo ir pristatinėjo pats. Bene pirmą kartą teko matyti grupę, kurios ideologija tiesiog šviečia, nepalieka abejingo, o didelę įtaką tam daro ir Barney komentarai true britišku akcentu. Energijos NAPALM DEATH per tiek metų tikrai niekur nepametė ir nesuseno – kas išsilieti, kas jos pasisemti susirinko prie scenos, kur tiesiog virė pogas ir steidž daivingas. Et… daugiau išsakyti ir atpasakoti tų emocijų trūksta žodžių, tiesiog reikia tokiam koncerte pabūti. m/ NAPALM DEATH – geriausią įspūdį palikusių grupių sąrašo viršuje.Bene vienintelis renginio minusas buvo ***inas alus. Visą kitą susumavus – puiku. Ypač glosto širdį, kad žmonių tikrai nebuvo mažai. Kas pagailėjo bilieto kainos dydžio sumelės ar iškeitė tokį vakarą į menkavertį pasisėdėjimą prie durnadėžės (vieta interpretacijai), gali tik gailėtis ir skandinti nuoskaudą norimų skysčių liūnuose. „Ferrum Frost 2007“ – 10/10!Pilnas reportažasP.S.: Ir netgi po to neiškenčiau nusipirkau NAPALM DEATH marškinėlius. “War is a state of mind that kills”.

In Memoriam Chuck Schuldiner II

Sužinojęs, kad gruodžio vidury bus „In Memoriam Chuck Schuldiner II“, nesitvėriau savam kaily. Niekam nėra paslaptis, kad Chuck‘o kūryba ir asmenybė stipriai įtakojo daugelio muzikantų ir klausytojų muzikinį skonį. Tarp jų ir mano, todėl tamsų penktadienio vakarą kojos su didele energija mane nešė į metalo genijaus mirties penkmečio minėjimą.Vakaro meniu – ŽALVARINIS, SAPLES, RENEWAL, GROL ir po pusmečio tylos pasirodę MANDRAGORA. Silpnų pasirodymų nenusimatė, todėl nestoviniuodamas lauke smunku „Intro“ vidun. Šioje vietoje buvau pirmą kartą, dėl to iš pradžių nesusivokiau, kas čia kur ir iš kurios pusės valgoma. Bet su laiku teko įvertinti baro tipo „užsakymų iš visų pusių“ privalumus ir didelį pliusą „vėdinimas“. Taigi šildomės pirmu puslitriu alaus ir laukiame renginio pradžios. Iš garso reguliavimo fazės aišku, kad planas nevėluoti liks neištesėtas…Pirmi scenoje ledus pralaužia ŽALVARINIS. Dar viena proga pasigerėti šios kompanijos kūrybiškumu, nors garsas pradžiai šlubuoja. Keli sunkūs ŽALVARINIO kūrinukai iš naujojo repertuaro – puiki įžanga, bet čia veiksmas vėl sustoja, nes po narių pasikeitimo ruošiantis groti DEATH repertuarą, scenoje kažkokie techniniai nesklandumai – dar viena netrumpa pertraukėlė. „Voice of the Soul“ ir per nugarą perbėga seniai pažįstamas jausmas – DEATH… Atminimas prasideda.ŽALVARINIS ir ko (+Enrikas (SOUL BROTHERS, OBTEST), Paulius (ex-ŽALVARINIS, ŽAS)) sugrojo beveik visus mano mėgstamiausius DEATH vėlyvojo periodo kūrinius. Tikrasis muzikos sunkumas ne dėl atlikimo greičio, o iš jos pačios. Symbolic, Zero Tolerance, Flesh And The Power It Holds, įpintas Spirit Crusher – ausys mėgaujasi, o galvos pozicija vertikaliai ritmingai kinta. Dalis atėjusių tikėjosi „žalvariniškos“ DEATH interpretacijos, tačiau šiandien aš neišrankus – geriau nė nereikia.Sceną iš ŽALVARINIO atima brutalieji SAPLES. Uteniškiai originalia sudėtimi tvojo be jokių progresyvių subtilybių – tiesiai, brutaliai ir su sau būdinga emocine iškrova. Žadėtieji koveriai atitinka SAPLES stilių, dėl to pastebimo nukrypimo nuo brutalo negirdėti. Daug kartų matytas Vyšnios įžymusis kaukolių maikonas netrukus pašalinamas nuo kūno – žodžiu, viskas kaip priklauso. Tačiau atrodo, kad būta geresnių ir įdomesnių SAPLES pasirodymų, o gal tą vakarą tikėjausi daugiau DEATH dvasią atitinkančios muzikos. Visgi rašom Utenai pliusą už SAPLES ir stebime kas vyksta toliau.Po dar vienos netrumpos pauzės mūsų dėmesiui naujieji RENEWAL, kurių pagrindas – buvę SHADOWDANCES nariai. Tai buvo vakaro netikėtumas, nes SHADOWDANCES man siejosi su DEATH dar mažiau nei lietuviškas folkas :-) Empty Words, Without Judgement – sugrota preciziškai, vokalas suteikė dar negirdėtą atspalvį gerai pažįstamai muzikai. Labai nuoširdus atlikimas – tas labiausiai įsiminė iš RENEWAL pasirodymo. Be abejo, dviejų filmuotojų perfomansas scenoje ir jos prieigose taip pat negalėjo likti nepastebėtas :-)Po RENEWAL „Intro“ pasmirsta analu ir visiems aišku – GROL eilė. Vilniečių pastiprinimas – D.A.R‘ų Kostas ir Rimtauto vokalas, beje, palikęs labai teigiamą įspūdį. Šitaip sukomplektuoti GROL skamba gerai, nenuobodžiai, galima sakyti idealiai pasirinktas vakaro repertuaras. Nustebino Cannibalų „Hammer Smashed Face“, bet jų versija neperspjovė gyvai girdėto originalo. Zombie Ritual buvo geriausiai nuskambėjęs koveris, o Rimtauto vokalas – puikiai tinkantis DEATH koveriams.Ir paskutinis koncerto akcentas, vakaro desertas – MANDRAGORA. Pasisveikinę savu kūriniu, vokalas paminėjo ko čia visi susirinkome, ko, manau, trūko kitų gupių pasirodymuose. Taip iškart nusipelnę mano simpatijos, patvirtino tokį išankstinį „nusistatymą“ grojimu – tai buvo KAŽKAS. Be visiem gerai žinomo iš ankstesnių MANDRAGOROS pasirodymų „Crystal Mountain“, grupė sugrojo dar ir „Sacred Serenity“ bei nebe pirmą kartą tą vakarą girdėtą „Pull The Plug“. Publika gerėjosi tuo, kas vyksta scenoje ir MANDRAGORA tai įvertino – sugrįžo bisui net du kartus. Megadeth „Symphony of Destruction“ įnešė gaivumo, savas paskutinis kūrinys užtvindė energija, o pakartotas „Crystal Mountain“ reikiama nata užbaigė DEATH lyderio mirties metines.Renginys buvo tikrai vykęs – publikos pakankamai, grupės tikrai vertos visų aukščiau rašytų pagyrų. Džiugu, šia proga turėtų bent laikinai padaugėti DEATH kūrybos atgarsių čia grojusių grupių grojaraščiuose. Evil Chuck‘as prisimintas, pagerbtas su griausmu. Metalo genijus to vertas. RIPWhen did it begin?The change to come was undetectableThe open wounds expose the importance ofOur innocenceA high that can never be bought or soldSymbolic acts – so vividYet at the same timeWe‘re invisibleNuotraukos

Interviu su OSSASTORIUM – jei pavyktų sukurti visomis prasmėmis tobulą kūrinį – tai koks tikslas būtų kurti toliau?

Mano seniai brandinta svajonė išsipildė – paimti interviu iš, mano nuomone, geriausios ir dar didelį potencialą turinčios Lietuvos metalo grupės OSSASTORIUM. Tokie pokalbiai man patinka – daug ir dirbtinai pešti nereikia – žmonės atviri, kalbūs. Pradėję veiklą 2001-aisiais, šiandien OSSASTORIUM yra puikiai žinomi Lietuvos sunkiosios muzikos scenoje. Narių kaita netrukdė grupei tobulėti ir be koncertų su VITAL REMAINS, DISMEMBER, SWALLOW THE SUN, HATE, NEGLECTED FIELDS, OSSASTORIUM šiemet išleido gerai įvertintą antrąjį įrašą „Inferi“. Kaip OSSASTORIUM nariai vertina savo kūrybą, ką galvoją apie ateitį ir kokią muziką vertina pavyko pakalbėti prieš Ledo Tako dešimtmečio koncertą.Kaip atšventėt 5 metų gimtadienį?Seras: Kaip ir nešventėm dar, ko gero šis koncertas pažymės.Saulius: Iš tikro, kaip ir daugelis turbūt skaitė išplatintam pranešime, šventimas buvo kuklus – daugiau savo pačių mintyse, kažkokio didelio „baliaus“ nebuvo. Kadangi buvo Vėlinės, nuvažiavom naktį į kapines su artimiausiais draugais, uždegėm žvakių… Aišku, nieko nevartėm (šypsosi). Gaila, kad nepavyko padaryti jokio koncerto – deja, kuo toliau, tuo sunkiau darosi organizuoti metalo renginius Kaune.Kaip sekasi su leidybos kompanijos paieškomis?Saulius: Taip ir sekasi. Kol kas pasigirt nėra kuo, atvirai kalbant. Bet rankų nenuleidžiam – yra žmonių, kurie padeda šitoj srity. Anksčiau ar vėliau tai atsitiks – nesvarbu ar su „Inferi“ albumu, ar su naujuoju. Tiesą sakant, mes visas savo viltis dedam į būsimąjį naująjį albumą, todėl dabartinės padėties nedramatizuojame.Kokie planai dėl naujojo?Saulius: Kada jis bus konkrečiai jokių datų negalim pasakyt, bet bent jau viliuosi, kad šią vasarą pavyks įrašyt keletą naujų kūrinių. Šiuo metu pilnai paruoštų kūrinių, deja, yra tiktai du, dabar baiginėjam trečią. Galima sakyt, kad labai sulėtėjo tempai, tačiau prie kiekvieno kūrinio labai daug dirbame, „šlifuojame“ kiekvieną natą, nes norim, kad kitas albumas tikrai būtų monumentalus, visomis prasmėmis „smogiantis“. Kad nebūtų jame silpnų vietų.Kiek žinau, Rytis atėjo iš MOOD. Kodėl, Ryti, nusprendei prisijungti prie OSSASTORIUM?Rytis: Tiesiog vieną dieną paskambino Saulius ir pasakė: „Žinau, kad groji, mums trūksta gitaristo“. Po to susitikom, pašnekėjom. Buvau juos girdėjęs, mačiau dvejuose ar trijuose koncertuose. Patiko muzika, grojimas, ir prisijungiau.Kokių naujų vėjų įnešė Ryčio atėjimas?Saulius: Norėčiau pagirt ir pasidžiaugt, kad tai būtent tas žmogus, kurio mums trūko. Kaip žinia, po gitaristo Beno išėjimo mes metus grojom trise ne dėl to, kad taip norėjosi, tiesiog nebuvo iš ko rinktis. Norėjom, kad būtų ne tik gerai grojantis žmogus, bet ir tiktų ir prie „chebros“ – sutaptų mūsų idėjos, pažiūros, atitiktų žmogiškosios savybės. Kas įdomiausia, su Ryčiu buvom pažįstami jau senokai, tačiau net neįsivaizdavau, kad jis groja gitara. Sėdėjau vieną kartą pas GROL‘ius po repeticijos, man rodė nuotraukas iš „Woodstocko“. Atpažinau Rytį, žiūriu – nuotraukoj su gitara. „Ką, jis ir grot moka?!“. Po to išsiaiškinau, kad jis yra MOOD gitaristas. Grįžęs į Kauną iškart su juo susisiekiau ir pakviečiau prisijungti prie grupės.Kaip atsitiko, kad tu su Seru prisijungėt prie Mr. Jumbo?Seras: Iš savo pusės galiu papasakot, kad man paskambino tos grupės idėjinis žmogus – Mr. Jumbo – ir pasiūlė prisijungti. Jis jau kurį laiką ieškojo sesijinių muzikantų ir matė kažkokį potencialą manyje ir Sauliuje.Saulius: Bet kaip atsitiko, kad mes sutikome? (juokiasi)Seras: Mane domina įvairi muzika ir patiko tai, kad Jumbo groja neoklasiką – nuo seno esu klasikos mėgėjas ir tas imponavo. Tas ir pritraukė labiausiai.Jums teko groti su nemažai užsienio žvaigždžių – kuris koncertas ir kurie žmonės labiausiai įsiminė?Saulius: Kalbant apie muzikantus, iš tų žvaigždių su niekuo daug nebendravom. Vis dėlto jausdavosi tas atstumas. Labai geri santykiai su estais CATAFALC, su kuriais esam koncertavę tris kartus: vieną kartą Estijoje, kartą Kaune ir čia, Vilniuje. Su jais ir susirašom, tokie gana draugiški santykiai.Seras: Beje, galima išskirt VITAL REMAINS, kurie buvo itin draugiški kaip žmonės. Su jais tikrai galima buvo pašnekėt apie viską.Saulius: Su būgnininku ypatingai daug bendravom, gerai kad priminei. O apie koncertus šnekant, tai šių metų topas buvo „Kauno dienos“. Iki dabar atgarsiai visur – skaitau internete, kad chebra vis dar šneka. Iš tikrųjų tai buvo labai netikėta – tokiam renginy metalas? Iki pat paskutinės akimirkos dvejojom ar verta važiuot, nes „Kauno dienos“, kaip žinai, garsėja muštynėm. Biplanai gavo iš butelio į galvą – jeigu taip poprokas priimamas, tai, galvojom, kaip bus priimamas metalas? Bet buvo tiesiog fantastika, galiu pasakyt. Atvažiavom, buvo keli šimtai neformalų, kurie labai teigiamai priėmė, buvo gana neblogas garsas. Žodžiu ir patiem buvo labai fainai, ir publikai – iki dabar dar šneka, prisimena. Paskutinį kartą Varnagirio interviu beskaitydami labai maloniai nustebome, kad jis irgi buvo renginy ir taip pat palikome kažkokį įspūdį.Kaip dabar žiūrite į „Per aspera“ laikų kūrybą?Saulius: Žiūrim turbūt taip, kaip visos grupės žiūri į savo debiutinius įrašus. Tai yra vaikystė – jaučiasi tas netobulumas, trūksta išbaigtumo… Bet, kaip ten bebūtų, pirmas įrašas kelia nostalgiją. Kartais keista internete skaityti žmonių nuomones, jog „Per aspera“ buvo „kažkas tai tokio“, o „Inferi“ tai jau ne.Seras: Aš, kaip iš šalies, galiu pasakyt, kad „Per aspera“ stiprioji pusė yra ne atlikimo meistriškumas, bet dvasingumas, dvasia, išlaikyta koncepcija – tai yra to albumo didelis pliusas. Aš ne tiek vertinu atlikimo techniškumą, meistriškumą, kiek vertinu minties užbaigtumą. Šitas dalykas man svarbesnis ir aš jį girdžiu „Per aspera“ albume.Saulius: O „Inferi“ (provokuojamai šypsosi)?Seras: „Inferi“ yra stiprių vietų, silpnų vietų. Silpna vieta yra galbūt tai, kad koncepciškai šiek tiek per daug sumaišyta. Iš šalies apie „Inferi“ negaliu pateikt objektyvios nuomonės, nes pats dalyvavau to albumo įrašyme. Kas man atrodo silpna pusė – būtent koncepcija. Atlikimo prasme, na, yra nežymių minusų, bet aš patenkintas.„Old-schoolinis“ metalas ar modernus?Saulius: Nežinau… Apskritai, neskirstau „old-schoolas“ ar „new schoolas“. Man jei gera grupė, tai dažniausiai patinka nuo pirmo albumo iki to, ką dabar leidžia. Tai priklauso nuo muzikinio stiliaus ir pačios grupės. Man šiuo metu pirmose vietose yra progresyvus metalas, pavyzdžiui, Dream Theater, Opeth, Sieges Even, Pagan‘s Mind. Favoritai su laiku keičiasi, bet vertinu tuos, kurie groja įdomiai, ne vien brutaliai ir sunkiai.Seras: Aš šiuo metu esu „užsikabliavęs“ ant Old Man’s Child. Šiaip, blackas man yra prioritetas.Ar dažnai kertasi grupės narių nuomonė dėl kuriamos ir atliekamos muzikos ir kūrybos?Seras: Na, kartais taip.Kaip sprendžiat tokius konfliktus?Saulius: Kertasi dažniausiai taip: muzika iš pradžių gimsta mano galvoj, į studiją atnešu jau daugmaž padarytą, sudėliotą gabalą, o chebra ima ir sukritikuoja. Tada pusę išmeta. Aišku, Seras visada pareiškia savo nuomonę, sako „tas ne taip, tas ne taip“, tada aš susinervinu – „padaryk geriau“. Supykęs pradedu grot gabalą iš naujo ir tada gimsta kažkas geriau. Iš tikro taip yra ir geriau, kad skiriasi nuomonės – kuo daugiau darbo įdėsi į kūrinį, tuo geriau, viskas atsipirks – čia kaip investicija. Kuo daugiau prie kūrinio dirbsi, tuo jį geriau padarysi – tu jo tikrai nesugadinsi. Kiekvieną idėją reikia vystyti iki būsi patenkintas rezultatu. Bet aš galvoju, kad visiškai patenkintas niekada nebūsi. Jei pavyktų sukurti visomis prasmėmis tobulą kūrinį – tai koks tikslas būtų kurti toliau?Seras: Nieks nemėgsta ginčų, aš, pavyzdžiui, nekenčiu ginčytis, bet iš tų ginčų kartais išplaukia labai gerų idėjų, rifų. Toks pliusas, kad ginčytis kartais būna naudinga.Kokią svarbiausią meno šaką po muzikos išskirtumėt metalo subkultūroj?Saulius: Galbūt grafika. Viršelių apipavidalinimai, logotipai ir panašiai. Jei paimtume kiną, ne taip jau daug susiję su metalo idėjom. Na, nebent muzikiniai klipai. Deja, tiek grafikoje, tiek klipuose dažniausiai vyrauja klišės, stereotipai. Na, o tikro meno pavyzdžių pasitaiko gana retai.Kaip vertinat „švelnesnius“ metalo stilius?Saulius: Mano muzikinis spektras labai platus – nuo klasikos, džiazo, iki roko bei visų metalo žanrų.Rytis: Aš irgi galėčiau tą patį pasakyt, kad mano pasirinkimas gan platus. Mėgstu tai, kas atlikta nuoširdžiai, su mintim. Ne kažkokia mechaniška muzika, kurioj nieko negali įžvelgt, turi būti mintis, kažkokia idėja. Pats esu baigęs muzikos mokyklą, daug buvau su klasika „susilietęs“. Iki dabar turiu didelę simpatiją klasikai, bet tu pačiu vien klasika – to neužtenka, turi būti kažkokie nauji ieškojimai. Aš tai atradau metale. Metalas tai yra lyg interpretacija tos muzikos, kuri buvo kažkada sukurta, disharmonijos, disonanso ieškojimas. Tai man ir patinka, kad žmonės ieško.Religija ir antireligija jūsų gyvenime?Rytis: Aš krikščionis. Tai tiek :)Seras: Mano gyvenime dabar nei religija, nei antireligija neužima jokios svarbios vietos. Kažkada domėjausi šituo dalyku… Aš domiuosi filosofija bendrai. Kiek filosofija liečia religinius aspektus – tuo domiuosi, bet kad tai užimtų kažkokią prioritetinę vietą mano gyvenime – to nėra.Saulius: Man religija ir dvasingumas yra dvi skirtingos sąvokos. Tikrai nemanau, kad reikia priklausyt kažkuriai religinei bendruomenei, išpažint kažkokias religines dogmas ir panašiai, kad būtum dvasingas. Savęs nesieju nė su viena religija, tačiau priimu daugelį tos filosofijos, kurią jos turi savy. Tarkim iš krikščionybės – pačios ideologijos – man yra daug priimtinų nuostatų.Dainoje „Dulkės“ yra tekstas „Aš vėl iš naujo griaunu tą beprotybės sieną“. Kas yra ta „beprotybės siena“ šiandien?Saulius: Čia išvis labai plati tema ir ilga istorija – reikėtų kalbėt apie tas nuotaikas, apie periodą, kurio metu buvo kuriamas „Inferi“ albumas. Tie tekstai vienaip ar kitaip siejasi. Bet nenorėčiau to dabar detalizuoti kas ten buvo ir kaip. Tiesiog gal užteks pasakyt, kad visas „Inferi“ albumas buvo sukurtas ir tekstai paremti asmeniniais potyriais, asmeniniais išgyvenimais, kurie buvo tuo metu manyje. O visos metaforos tegul lieka skaitytojo ar klausytojo fantazijos laisvei.Ar kada nors išgirsime „Inferi“ skambančius klavišinius gyvai?Seras: Jeigu surasime klavišininką, galbūt.Ar galvojat apie tai?Saulius: Iš tikro, idėjų buvo, gal prieš metus ar dar anksčiau, kad galbūt vertėtų. Bet dabar tokio poreikio iš tikro nėra, bet niekada negali žinot kas bus ateity. Grupei reikia nuolatos tobulėt, ieškot naujo skambesio, negali „užsisedėt“.Seras: Tų klavišų dabar nėra tiek daug, kad tos partijos reikalautų atskiro grupės nario.Saulius: Bet kalbant apie ateitį, galbūt mes pradėsim visai kitokią muziką grot, kad norėtųsi tos atmosferos ir melodijų.Ar teko Lietuvoje koncertuoti su tikrai geru garsu?Seras: Buvo gal porą kartų… Vilniuj, kai Rimtautas buvo prie pulto, vieną kartą tai tikrai buvo labai neblogai.Saulius: Kaip tas renginys vadinos… Vasarą „Intro“ klube buvo, grojom su čekais, buvo superinis garsas. „Ašmenys“, berods. O daugiau tokių atvejų atminty daugiau nėra…Kokios garso problemų pagrindinės priežastys?Seras: Kas liečia „Mulen ružą“, tai čia labai daug sugadina patalpa. O toliau, aišku, profesionalus garsistas niekada nepamaišys. Reik daug suprasti. Blogiausiai būna, kai per mikrofoną garsina bačką. Iš mano pusės tiek, o kas dėl gitarų…Saulius: Yra daug faktorių. Neatmeskim dar ir to, kad mūsų grupės turi gana nedaug sceninės patirties. Dažnai, ypač jaunesnės grupės, nelabai nemoka susitvarkyt su tais aparatais patys ant scenos. Tai jau garsistai nelabai gali ir bepadėt. Kartais būna taip, kad atvažiuoji, aparato pačio nepažysti, ieškai to soundo, nerandi… Reiktų vežiotis savo kubus, būgnus, tada viskas gerai būtų. Bet kadangi nėra to – visada toks undergroundas gaunasi, undergroundo dvasia a la „stengiamės sutaupyti kiekvieną litą“.Kaip OSSASTORIUM matote ateityje?Seras: Manyčiau, kad visų pirma reikia pasiekti šokio tokio pripažinimo užsienyje, lygtai Lietuvoj mes tai pasiekėm. Tai pirmoj vietoj būtų susirasti leiblą. O vėliau jau žiūrėsim.Saulius: Apie ateitį kalbėti visada yra sunku – yra tokių dalykų, kurių pats negali prognozuoti, daug kas nuo tavęs nepriklauso. Kaip Seras paminėjo, šiuo metu, galima sakyt, pasiekta riba, kai jau daugiau kažką pasiekt Lietuvos mastu nebelabai įmanoma. Nenoriu pasirodyt labai gerai save vertinantis, tačiau iš tikrųjų – pripažinimas tarp Lietuvos metalistų yra ir labai jaučiamas. Labai vertinam tą paramą, kad OSSASTORIUM yra mėgstami. Tačiau kita vertus, jau daugiau Lietuvoje ką padaryti faktiškai nėra, nes kitas kelias būtų televizija, radijas, tačiau mums, grojantiems tokią muziką, šie keliai uždaryti. Vienintelis kelias yra užsienis. Dabar tokia situacija, kad pasiektos „lubos“ – arba mes jas pramušim ir eisim toliau, arba atsimušim ir eisim į dugną – du keliai. Tame pačiame lygyje visą laiką būt niekas nenori – grot už „alų ir koldūnus“, kaip mano vienas draugas pasakė. Ir aš tikiu, kad mes tai pasieksim. Ne su šituo, tai su kitu albumu. Ne su kitu, tai dar kitu. Nesvarbu, ar tai bus death metalas, ar galbūt visai kitokia muzika, kurią tuo metu grosim… Viskas bus gerai ir mes dar „pavarysim“:)Rytis: Nesu dar šios grupės senbuvis, nemačiau viso vystymosi, kas buvo prieš tai, galėjau vertint tik kaip žiūrovas. Tobulėt yra kur ir visada bus, sustot vietoj negalima. Reikia eiti visada į priekį ir, tikiuosi, taip bus.Saulius: Dar galėčiau papildyt, kad svarbiausia, kad mes patys dar jaučiamės turintys potencialo, dar matom, kur mes galim tobulėt. Kaip Seras gana kritiškai kalbėjo apie „Inferi“ albumą, tai turėčiau tik sutikt su juo, kad mes dar neparodėm to, ką mes galim, nesudėjom viso darbo, visų sumanymų. Todėl mes dar optimistiškai į visa tai žiūrim, visas viltis dedam į būsimąjį albumą. Tai bus visiškai kitu principu paremta kūryba, visai kitoks kūrybos procesas, negu būdavo seniau. Tik yra vienas minusas, kad tas kūrybos procesas labai išsiplėtė laike, kiekvienam kūriniui turime skirti labai daug laiko.Ką norėtumėt pridurt?Saulius: Norėtume padėkoti OSSASTORIUM klausytojams už nerealią paramą. Faktiškai nebuvo tokio koncerto, kad nulipęs nuo scenos blogai jaustumeis, kad „va publika neužsivedė“ ar kažkas tokio. Kai kurios ilgiau ir, galbūt, geriau už mus grojančios grupės neturi tokio publikos pripažinimo, kokį turime mes. Nežinau, kas tai lemia… Undergroundo scenoje tu neuždirbsi pinigų, bet tas džiaugsmas žmonių akyse ir palaikymas motyvuoja bei skatina dirbti. Geriausias atlygis muzikantui – kai matai, kad žmonėms tavo muzika reikalinga. Na, o baigiant norėtųsi palinkėti sėkmės ir ilgiausių metų visam HELL MUSIC kolektyvui!

Ledo Tako dešimtmetis – viskas, kas geriausia Lietuvoje

Atsiliepimas apie praėjusio savaitgalio respektabiliausios kompanijos Lietuvoje gimtadinio šventimą.Ledo Takas Records – daugiausiai prie Lietuvos metalinės scenos gyvybingumo prisidedanti organizacija. Metalinė žiniasklaida nuolat mirga pranešimais apie įvairius Ledo Tako grupių leidinius, šios kompanijos dėka turėjome galimybę panosėje išvysti garsiausius pasaulio metalo veikėjus. Nepaisant kai kurių skaudžių nesėkmių, Ledo Takas su nesumažėjusiu ryžtu tęsia organizacinę ir leidybinę veiklą ir šį savaitgalį suskaičiavo dešimtus gyvavimo metus.Renginio anonsas žadėjo šešias Lietuvos sunkiosios muzikos kapelas, iš kurių menkiau žinoma buvo tik MURDER SITE. Prie įėjimo sužinome, kad KATEDROS nebus, kaip vėliau buvo paaiškinta – dėl netikėtų grupės bosisto sveikatos problemų – jis atsidūrė ligoninėje. Didelio nusivylimo publikos veiduose nematau – laukia karštas vakaras su MURDER SITE, OSSASTORIUM, OBTEST, ARGHARUS ir ŽALVARINIU.MURDER SITEVisa laimė, kad pavyko patekti į vidų vieniems iš pirmųjų, kai tik organizatoriai atvėrė Mulen Ružo duris. Laiko sueiti tokiai masei žmonių puslavandis buvo akivaizdžiai per mažai, todėl MURDER SITE grojo saujelei žiūrovų. Trūko koncerto pradžios paskelbimo, ryškesnio akcento – kita pusė Ledo Tako dešimtmečio šventėjų, kurie jau buvo patekę į vidų, galvojo, kad tai soundčekas. Deja, aš dėl žurnalistinių aplinkybių suspėjau pamatyti ir pilnavertiškai išgirsti tik paskutinį Vilniečių brutalistų kūrinį. Nors pilnavertiškos nuomonės neįmanoma iš tiek susidaryti, tačiau buvo aišku, kad garso kokybė akivaizdžiai kišo koją. Grupei trūko tikslumo, brutalui taip reikalingos energijos, tačiau patiko vokalas. Berods, dėl neaiškių priežaščių MURDER SITE nutraukė pasirodymą anksčiau, nei numatyta – istorija tikrąsias priežastis nutyli…OSSASTORIUMBesičekinant garsą be dar neatvykusio bosisto, negalėjau patikėti, kad OSSASTORIUM gros vis dar pustuštei salei. Tačiau iki pasirodymo pradžios žiūrovų tankis vis didėjo ir jau skambant pirmiesiems kūriniams buvo aišku, kad Ledo Takas nenueis į tokį žiaurų minusą, kaip pasirodė per MURDER SITE. Kauniečiai pliekė kaip įprasta – stipriai ir nuoširdžiai (šioje vietoje pasikrapštau plaukuotą viršugalvį ir turiu pripažinti, kad nuo“Metalinio uosto 2004”, kai grupėje dar grojo Benas “Benediction” ir Adomas, neprisimenu nė vieno koncerto (įskaitant minėtą), kuriame OSSASTORIUM sugrojo/nuskambėjo pusėtinai). Neįprastai nuskambėjo kartais panaudotas ne growl‘as. Ypač išskirčiau puikiai nuskambėjusius naujus kūrinius – jie visa galva aukščiau “Inferi” girdimos muzikos. Tikiuosi, kad „Awakening“ ir „Steppenwolf“ – kūriniai, kurie yra tik įžanga į tai, ką OSSASTORIUM parodys ateityje. “Šiaurės kryptim”, “Every sunset”, “Awakening”. Laikas neprailgsta ir prašome biso. Dar vienas kūrinukas pasimėgavimui ir laikas ruoštis OBTEST.OBTESTPasirodymo pradžioje vyravusi garso košė po truputį taisėsi, salę tvindė pagoniškas metalas. Publika nesnaudė – priekyje užvirė pogas. OBTEST sugrojo kūrinių praktiškai iš visų kūrybos laikotarpių – nuo senojo „Oldness comming“, iš ką tik išleisto LP „Prieš Audrą“, iki naujausio albumo kūrinio „Audronaša“. Publikai buvo padovanotas minėtas vinilas, kuris, sprendžiant iš norinčių rankų miško, sveikas neliko… Salė „putojo“, tačiau man iki pilnos laimės trūko aiškaus garso. Ir kažkokio artumo, kuris pasireiškia tik per nedidelės apimties koncertus (šiemetinis etalonas – OBTEST pasirodymas „Kreivoj Sąramoj“). Sutvoję kūrinį bisui, pagonys juda nuo scenos ir pradeda kvepėti black metalu.ARGHARUSĮsikerojusios techninės problemos sutrukdė šiauliečiams pradėti kaip numatyta, tačiau neišvedė iš pusiausvyros. Atrodo, dar neseniai išlindo į „dienos šviesą“, bet jau pavydėtinai tvirtai besijaučia scenoje. Pirmieji kūriniai patraukė dėmesį, publika stebėjo santūriau nei OBTEST pasirodymą. ARGHARUS skambėjo stipriai, tačiau… per pasirodymo vidurį atsibodo. Nuobodulys drąskė iki paskutinio kūrinio, kuris vėl atbudino, prisipažinsiu, ne ypatingai ne progresyvų blacką pažįstančią klausą. Mintyse linkiu postūmio originalumo atradime ir pildau kuro atsargas…ŽALVARINISŠi progresyvaus folkrokinio metalo grupė nustebino labiausiai. Siurprizai prasidėjo nuo neįprasto intro, kurį iš pradžių palaikiau garso takeliu. Bet klausai maištaujant su protu, kad čia gyvai skambanti muzika, teko geriau įsižiūrėti į sceną ir įsitiktinti, kad tai jau ŽALVARINIO intro. Vienas po kito grupės nariai prisijungė prie būgnininko ir gitaristo ir pasirodymas pilnu sąstatu prasidėjo. Atliekamą muziką labai pagyvino dar vienas iki šiol nematytas grupės narys, grojantis būgneliais. Tiesa, prieš koncertą suintrigavo Ledo Tako ŽALVARINIO stiliaus apibūdinimas (progresyvus folkrokinis metalas), tačiau pasirodymas visiškai pateisino su tuo susijusius lūkesčius. Neperdėsiu pasakęs, kad man „žabtai atsivėrė“, išgirdus unikalų progresyvų folkmetalį. Viskas atlikta tiksliai, ypatingai įsiminė būgnininko grojimas. Visų nuostabai, sugrojo ir DEATH koverio „Flesh And The Power It Holds“ dalį, parodydami, kad į „In Memoriam Chuck Schuldiner II“ grupių sąrašą Vilniečiai buvo įtraukti neatsitiktinai. Tokiame kontekste net senieji kūriniai nuskambėjo su nauju, ypatingu prieskoniu. Žodžiu, vakaro netikėtumas ir atradimas. Pasirodymo pabaigoje buvo pasveikintas Ledo Tako kompanija, sudainuota dar viena „linkimoji“ sutartinė ir gyvoji koncerto dalis baigėsi…FINIŠASNekreipkime dėmesio į stipriai kritikuotiną apšvietimą, eiles prie įėjimo, nebe pirmąsias problemas rūbinėje… Buvo šventė. Taigi, Ledo Tako dešimtmetyje scenoje sugrojo geriausios ir vis dar kylančios Lietuvos sunkiosios scenos grupės. Gausus metalo muzikos gerbėjų būrys atšventė Ledo gimtadienį, kuris tiksliai yra gruodžio 1 dieną. Linkime visai Ledo Tako kompanijai ryžto, ištikimų renginių lankytojų ir tinkamo veiklos įvertinimo leidinių klausytojų dėmesiu! m/Nuotraukos