Tag Archives: Straipsniai

Baltic Prog Fest 2009 – laukiamiausias progresyvus vasaros savaitgalis

Media_httpwwwhellmusi_chtag

Geros atostogos tinkamai „atlupa“ nuo darbinių rūpesčių, tačiau toli gražu neišdildo gerų akimirkų iš atminties, ypač kai tos akimirkos Lietuvoje vis dar tokios retos. Laikas aptarti trečiąjį Prog Fest’ą!Dar praėjusį savaitgalį „Velnio Akmens“ dalyvius intensyviai kepinusi saulutė šįkart nusprendė papokštauti ir pradžioje nusprendė slėptis už vos kelis lašus išspaudusių lietaus debesų. Bet to, ko gero, pakako daugeliui neatvykti, tad penktą pasirodę prie įėjimo pro medžius vis dar matėme tik skystą skystą progresyvo mėgėjų sankaupą… THE SKYS pirmieji lipo ant scenos sveikinti publikos. Kuklūs, bet nuoširdūs tiek bendravimo, tiek muzikine prasme – neprasta vakaro pradžia.[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=Uj3shOveGpU&w=425&h=344] Manęs BLANK MANUSKRIPT tikrai nenuvylė – pradžioje grasinę būti kiek nuobodoki, vėliau atsibudo ir davė garo. Tiesa, matyt kolega ne visai atkakliai ieškojo šios grupės įrašo vietiniame kioskelyje ;-), nes būtent jį savo rankose teko pavartyti bent keletą kartų. Tiesa, jau ieškant kitos grupės, SOUL SECRET, kompakto. Jei prieš tai buvusi kompanija užpildė erdvę įdomiomis variacijomis, tai ši ant viršaus užmontavo man patinkantį kiekį „sunkumo“ ir taip užlipo ant pirmą vakarą stogą nurovusios grupės pjedestalo.

Media_httpwwwhellmusi_cwyed

Claivui arba tikrai patinka Lietuva ir čia groti, arba jis tikrai turi tiek daug projektų, kad nori nuoširdžiai juos visus parodyti – taip mąsčiau SHADOWLAND ruošiantis rodyti, deja, „tik“ akustinę programą. Bet greičiausiai tai yra ir viena ir kita. Nuoširdumu spinduliuojantis SHADOWLAND pasirodymas nevertė nervingai trūkčioti kaklo, bet nuramino dūšią po sunkios darbo ir pirmosios festivalio dienos…Antrą raundą pradėjau smagiu susitikimu ir pasisėdėjimu su keliais „Hell Music“ forumiečiais, neišmainiusiais gerų pažinčių į Kernavės piliakalnius ;-) Pirmoji antrosios dienos 7 grupių maratono dalyvė – DARKBLUEWORLD iš Kanados. Labai keista kompanija – nors muzika atrodė ne mano skonio, tačiau vokalistės charizma, vokalo tembras ir bendras sąskambis tiesiog prikaustė. Tikrai unikalu. Po taip mane paveikusio kanadiečių pasirodymo THE WORM OUROBOROS atrodė įprasti ir negyvi – tačiau mačiau, kad kai kam baltarusiai paliko gerą įspūdį.  VERTICAL iki tol buvo visiškai negirdėti. O veltui, nes jie tikrai verti dėmesio. Mąsčiau, kas čia per kompanija įtaisyta antros dienos programoje per patį vidurį – juk mūsų šalyje tokio formato muzikos apraiškas kone ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti. „Nieko“ nesitikėjimas davė paprastą efektą – likau sužavėtas ir paliktas stovėti pievoje su išsižiojusia burna. Štai taip, ponai latviai (apie kuriuos netrukus), reikia groti! Tam tikri kompoziciniai nesklandumai buvo atpirkti kūrybine drąsa ir sarkazmu – tik nepersisotinkit. Po (sakykime) naujokų VERTICAL sudėtingų ir drąsių kompozicijų lavinos, HOLY LAMB iš Latvijos, grojantys nuo 1991-ųjų, atrodė kaip vestuvių muzikantai. Kaip rock’n’rollas gal ir priimtinas, tačiau jaunuomenės kartelė pakelta buvo labai aukštai… 

Media_httpwwwhellmusi_yimew

Amerikiečiai HOLDING PATTERN. Tūlas metalistas, besiklausantis jų pasirodymo, matyt prisimintų tą anekdotą, kaip įvairūs „stiliai“ gelbėjo princesę, būtent tą 26 minučių solo dalį :-) Tačiau kaip tik ir susirinkome išvysti kažko panašaus, tad tai negalėjo nežavėti. Tikras, tradicinis, amerikietiškas progresyvus instrumentinis rokmetalis. Bent kartą gyvenime privalu išgirsti ir gyvai.  Po šios hipnozės scenoje ir vėl italai – ALEX CARPANI BAND. Deja šiems ilgai neteko groti įprastais instrumentais – scenoje dingo elektra. Visiškai nepasimetęs Alex ir kompanija tęsė improvizaciją vien tik būgnais, kuriuos po truputį ir apardė, bendravo su publika, dainavo gerai žinomas dainas. Atrodė, kad nuo to publikos prie scenos susirinko dar daugiau :-) Kas padėjo muzikantams, o kas pritarė ir kūrė nuotaiką fleita. Netrukus prie tokio „unplugged“ šėlsmo puikiai prisidėjo ir „Fire Freaks“ – geresnio šou ir nuotaikos derinio nė su deglu nerasi. Įspūdinga![youtube=http://www.youtube.com/watch?v=PuSrSP5xAHs&w=425&h=344]Visgi elektros tiekimas už maždaug valandos per kelis bandymus buvo atstatytas ir ALEX CARPANI BAND dar sugrojo kelis gan neišsiskiriančius gabalus ir užleido sceną paskutiniams Prog Festo dalyviams – KRAMER.

Media_httpwwwhellmusi_apjun

KRAMER daug kam buvo laukiamiausia vakaro grupė. Deja, taip jau susiklostė aplinkybės, kad jie groti pradėjo apie 3 valandą nakties ir pradėjo turbūt ramiausiais bei svajingiausiais savo kūriniais… Šiek tiek pasigėrėjau itin įsijautusiais muzikantais, bet greit nėriau ilsėtis garsistui pamanius, kad triskart garsesnis vokalas už likusius instrumentus kartu sudėjus yra kaip tik tai, kas gali pažadinti snūduriuojančią publiką.Tradiciškai itin greitai prabėgęs trečiasis „Baltic Prog Fest“ paliko ir gerų įspūdžių, ir nurodė netikėtų atradimų. Įvairi smulkmė smarkiai negadino nuotaikos, išskyrus vieną vis kirbančią mintį – kada čia sulauksime tokio publikos masiškumo, koks priklausytų įdomiam ir nišiniam renginiui? Iki kitų metų!  Daugiau nuotraukų, visi videoPilnas reportažas paskelbtas www.hell-music.lt/straipsniai/reportazai/297/

„Velnio Akmuo 2009“ – tikras metalo triumfas

Media_httpwwwhellmusi_rbeod

Pirmą kartą metalas prigeneravo tiek apdorojamosios medžiagos Anykščių bobutėms. Turbūt su dideliu nerimu akyse ir rožančiumi rankose jos pro savo namukų langus stebėjo liepos 17-ąją besirenkančius „velnio vaikus“, kurie vėliau paliko tokį netikėtai teigiamą įspūdį vietiniams*. Mes taip pat traukėme į pirmąjį „Velnio Akmenį“ su tam tikru nerimu – ar pateisins didelius lūkesčius naujai iškeptas festivalis?Kai atvykome, ilgaplaukiai pavieniui traukė link Dainuvos slėnio, čia pat suorganizuotoje stovėjimo aikštelėje transporto buvo dar nedaug. Pirmas įspūdis, įveikus maršrutą „stovėjimo aikštelė – ramus kempingas“, buvo sunkiai apčiuopiamas – ar tikrai čia apie viską gali būti pagalvota? Kol suvaikštinėjome, pažindinomės su vietine fauna ir rūpinomės atributika, atėjo 19 valanda, kada festivalio muzikinę programą turėjo atidaryti SAPLES.Iš pradžių nepatikėjau savo laikrodžiu – grupė pradėjo groti absoliučiai laiku! SAPLES tinkamai šildė publiką ir brutalu kvietė greičiau judintis vėluojančius. Kad ir kada grotų, SAPLES visada plieka vienodai nuoširdžiai ir pritraukia „savą“ publiką, tad pirmasis pusvalandis neprailgo.

Media_httpwwwhellmusi_jfgiv

Latviai HEAVEN GREY antrieji pajajamė publiką, tik jau subtilesniu doom’u. Pradžioj tarpusavyje kiek pjovęsi instrumentai rėžė ausį, bet antroje pusėje jau buvo galima klausyti. Nors man trūko „dvasios“ jų pasirodyme, HEAVEN GREY – visai įdomi grupė ir tikriausiai rado naujų gerbėjų Lietuvoje.Iš anksto buvo aišku, kad progresyvistai LEPROUS publikai tikrai nebus lengvai virškinami. Nors įraše jie skambėjo blankokai, gyvai norvegai davė garo. Spėjo ir paimprovizuoti, kol gitaristas keitė stygą. Švarus ir harsh vokalas, energingos progresyvios kompozicijos – LEPROUS paliko vieną geriausių įspūdžių iš visų pasirodžiusių grupių. Tuo tarpu BILOCATE masino vien dėl to, kad tai pirma matoma musulmoniškos šalies grupė. Ir, aišku, ypatingi rytietiški motyvai, įpinti į Jordanišką death’ą. Tai tiesiog negalėjo būti blanku. Stiprus užtaisas![youtube=http://www.youtube.com/watch?v=fnBlDJvPOUY&w=425&h=344]ŽAS pateikė gerą dozę rock’n’rollo kartu su old-schoolinio death’o kūriniais iš REGREDIOR, GHOSTORM. ŽAS tikrai nepretendavo į rimčiausią „Velnio Akmens“ grupę, tačiau puikiai įsipaišė prieš pirmojo vakaro headlainerius. Privalu paminėti, kad buvo sugrotas ir sudainuotas visų girtų metalistų himnas „B*bis raibas“, kurio metu Dainuvos slėnis tiesiog ošė ;-)

Media_httpwwwhellmusi_sasri

KEEP OF KALESSIN atrodė ir grojo kaip žvaigždės, bet tikrai nebuvo pasikėlę. Pradžioje kažkur išėjus pasivaikščiot garsisto klausai, visu kūnu jaučiau tik kiekvieną būgnininko pirstelėjimą, tačiau į antrąją pasirodymo pusę garsas grįžo į tinkamas vėžes ir netrukdė mėgautis pasirodymu. Vokalistas ne tik pavyzdingai atliko savo rolę ant scenos, bet ir užsitarnavo didelį pirmųjų eilių palankumą, dosniai dalindamas alų ir KEEP OF KALESSIN atributiką. O apie muziką… Ką bepridursi – nepriekaištinga. „We will walk behind you…“ skambėjo galvoje dar visą savaitę.Tačiau paskutinieji NAHASH tą vakarą atrodė… labai blankiai. Nežinau, ar jų magija ištirpo erdvėje, ar po modernaus KEEP OF KALESSIN black’o sunku buvo greitai adaptuotis. Tą vakarą NAHASH nesukėlė jokių emocijų.Antra dienaAntros dienos rytą nukiūtinau iki arbatos palapinės, kurioje galima buvo gauti žadinamojo užtaiso. Idėja prekiauti arbata „Velnio Akmenyje“ – nuostabi. Be abejo, pasiėmiau namo aštriosios (tiesą sakant nelabai) „Velnio Akmens“ arbatos ir dabar galiu kiekvieną dieną prisiminti tokius malonius įvykius. Labai tikiuosi tokią palapinę matyti ir kitąmet!

Media_httpwwwhellmusi_iyict

11 valanda žadėjo iškart dviejų įvykių pradžią – STRANGER AEONS pasirodymą ir tinklinio turnyrą. Pirma žiopsome į lietuvaičius STRANGER AEONS. Tvarkingas progresyvus rokmetalis, ypatingai niekuo neišsiskiriantis, tačiau lengvai slystantis pro ausį ramų rytą. Tačiau nežinau ar atpažinčiau kokią jų kompoziciją kitą kartą :-) Tiesa, tą patį galiu pasakyti ir apie po jų pasirodžiusius CROCELL. Ir neaišku, ar čia buvo kaltas mieguistas rytas, ar tiesiog kokybiška, ausies nerėžianti, bet neišsiskirianti muzika…Tarp grupių, žinoma, spėjome subėgioti ir į įsibėgėjantį tinklinio turnyrą. Atrodo, kad tinklinis metalistams buvo pats tas, nes su futbolu būtų buvę sunkoka daugeliui dalyvių ištvermės atžvilgiu. Publikos simpatijas pelnė charizmatiškiausi žaidėjai – galėtų būti ir koks paguodos prizas už velniškiausią tinklininko aprangą ;-)Toliau prisijungėme prie taip pat negausaus palaikymo sulaukusios grupės – italų THE PROWLERS. Nesitikėjau nieko ypatingo iš šio kolektyvo, tačiau vėl liko įspūdis, kad italų grupės gyvai visada uždega – šįkart energingas heavy/poweris tikrai išjudino. Mūsų „operatoriui Kipsui“ pavyko užfiksuoti ir keletą jų akordų:[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=ysGkjwp0uP0&w=425&h=344]

Media_httpwwwhellmusi_dsnbn

Saulė įnirtingai kopė per pušų viršūnės ir žadėjo ne tik kaitrią dieną bet ir šiltą vakarą. Nors kaimynams FRAILTY ne visai parankiausias toks šviesus ir intensyvus dienos metas, tačiau tai nesutrukdė jiems vėl atiduoti visą reikiamą duoklę savo žiūrovams, kurių kaskart pelnytai sulaukia vis daugiau. Ir pagaliau scenoje po gana ilgos pertraukos LUCTUS. Karingas, bet paprastas thrash/black’as nesunkiai glostė ausį, o daugeliui jau ir lenkė galvą. Nuoširdų pasirodymą gal kiek apkartino berods paskutinė daina – Lietuvos himną taip dainuoti, mano galva, ne kokia idėja. Net ir populiariosios scenos mohikanai sugeba rasti ne tokių tiesmukų tautinių motyvų tėvynei pagerbti. Tačiau tai bendro įspūdžio tikrai nepagadino – tikiuosi netrukus pamatyti dar per mini turą.Po pirmos metalo dozės skubėjome stiprintis visomis prasmėmis, o aplinkybėms susiklosčius, pavaikštinėjome ir po šiek tiek atgijusius Anykščius. Pamatę, kad miesto kapinės dar savo vietoje, niūriai atsidusome – nebus apie ką kalbėti davatkoms, nebus…

Media_httpwwwhellmusi_gzsgg

Pirmą kartą veiksmas didžiojoje scenoje, kuri nepadarytų gėdos bet kokio kalibro renginiui, vėlavo turint pasirodyti lenkams TRAUMA. Bet tai smulkmena – tokio punktualumo viso festivalio metu galėtų pasimokyti daugelis. Deja, dėl tokių kliūčių svečiams teko trumpinti savo pasirodymą. Tiesa, ar dar apšilti nespėję, ar dėl skubėjimo, TRAUMA neatrodė itin įspūdingai ir neišdildomai. Kokybiškas, bet jau gan įprastas death’as lengvai praskriejo ir paruošė puikią dirvą pirmajai vakaro „žvaigždutei“ – DISSIMULATION.Net neverta minėti, kad daugelis laukė Anykštėnų pasirodymo su nedideliu nerimu, bet pranešimuose deklaruotas ryžtas tikrai neapvylė – DISSIMULATION pasirodė ir tikrai sėkmingai. Didelius lūkesčius iliustravo ir didelis fanų palaikymas su plakatais, šūkiais ir valtimis. Pasirodymas tikrai neprailgo, nors buvo gan statiškas, arba „šiaurietiškai santūrus“ :-) Sugroję gerai žinomus kūrinius iš visų pasaulį išvydusių albumų, DISSIMULATION užbaigė savo pasirodymą koveriu:[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=N07cUcgfqs0&w=425&h=344]Na o OBTEST pasirodymą apibūdinsiu labai trumpai – tai buvo geriausias mano matytas OBTEST pasirodymas. Žiūrovas, laikas ir erdvė puikiai tiko energingam pagoniškam užtaisui. Žirgas parneš mano kūną namo!

Media_httpwwwhellmusi_mtxsd

Tuo tarpu AZARATH atrodė gana blankiai ir didelio įspūdžio, kokį vyliausi parsivežti, nepaliko. Nors atlikėjai ant scenos energijos tikrai nestokojo, bet pritrūkau… aiškumo. Visai kitaip su gerai daugeliui žinomais SINISTER – išoriškai paprastesnis, bet gerai „limpantis“ olandiškas ir didelę įtaką europietiškam metalui padaręs death’as tinkamai kaitino atmosferą ir kvietė prisijungti prie pirmose eilėse bujojančių žiūrovų.Ilga pertrauka prieš festivalio „reklaminį veidą“ SEPULTURA įpareigojo juos paruošti nepakartojamą šou su idealiu garsu. Ką gi. Taip ir nutiko. Be jokios abejonės daugiausiai publikos sutraukę brazilai nuoširdžiai subrūžino kone visus SEPULTUROS periodus atspindinčius gabalus. Atrodė, kad abi pusės – esantys ant scenos ir priešais ją – kaip gali mėgavosi šiomis intymumo akimirkomis. Net nustebau, kad lietuvaičiai taip mėgsta ir forumuose taip deklaruojamą kaip nekenčiamą metalinį hardcore’ą :-) SEPULTURA dar kartą įrodė, už ką yra taip gerai žinomi:[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=bg7k6OWslSI&w=425&h=344]Nors jėgos labai greitai seko, bet faktas, kad dar priešaky laukia tikrai ypatinga grupė CODE, palaikė mane ant kojų. Ir manau visi, kas sukaupė paskutinius gyvybės syvus, nenusivylė šios unikalios tarptautinės komandos pasirodymu. Be galo įsimintinas, charizmatiškas ir tiesiog kerintis vokalisto šou tiesiog hipnotizavo, nors savo demonstruojama nuotaika vaizdo tikrai negadino visi esantys scenoje. Asmeniškai tai buvo geriausia festivalio grupė. Vienintelis dalykas, dėl kurio buvo labai gaila – kad tokią puikią grupę stebėjo vos saujelė žmonių. Tikiuosi, kad netrukus galėsiu stebėti dar vieną CODE spektaklį.[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=ge4bcuYY20M&w=425&h=344]DIABOLICAL pradėjo pasirodymą jau pirmiesiems sekmadienio spinduliams stumiant naktį iš Dainuvos slėnio. Paklausęs keletą dainų ir įsitikinęs, kad dėl neištvermingumo šįkart alkūnių nusigraužti neteks, smukau kur galvą priglausti…Tiek šnektos apie muzikinę „Velnio Akmens“ pusę. Visa, kas liko už šio reportažo kadro, gana sunku žodžiais perteikti – buvo tiesiog įspūdinga. Išvykome pakylėti, su nuoširdžia nuostaba ir pasididžiavimu dėl tokio puikaus sunkiosios muzikos festivalio po atviru dangumi. Dievai nepagailėjo gero oro, miesto valdžia nuobodžiaujančios policijos, dalyviai geros nuotaikos, o organizatoriai ir jiems gelbėję savanoriai – jėgų, kad viskas vyktų taip sklandžiai. Nors to ir per maža, noriu padėkoti organizatoriams ir visiems prisidėjusiems prie taip aukštai kokybės kartelę iškėlusio „Velnio Akmens“! Nors sklinda kalbos, kad ne viskas finansine prasme susisumavo su pliusiukais, tačiau festivalio programėlėje šmėžuojanti data „Liepos 16-18, 2010“ suteikia vilties…Daugiau nuotraukųDaugiau video iš grupių pasirodymų: LUCTUS: 1NAHASH: 1DIABOLICAL: 1THE PROWLERS: 1ŽAS: 1 2 3 4DISSIMULATION: 1 2 3 4SEPULTURA: 1 2 3* – „Velnio akmens“ iš Anykščių nebevarys net ir dvasininkaiStraipsnis publikuotas Hell-music.lt

Dryad’s Tree „Comfort in Silence“ – progresyvi harmonija

Media_httpwwwhellmusi_aflma

Progresyvas kartais gali atrodyti komplikuotas stilius – paėmęs į rankas kokį negirdėtos grupės negirdėtą albumą gali tikėtis išgirsti labai daug: ką nors ypač naujo, bet ne per daug, kad tai nevirstų avangardu; daug techniškos muzikos vingių, bet nepersūdant, nes Malmsteen’as atsibodo po pirmų dviejų kompaktų; kažką, ką galima vadinti „progresyvu“, bet taip pat labai miglotuose rėmuose, nes tradicinio progresyvaus metalo etalonų Dream Theater kopijavimas irgi kvepia nuoboduliu. Ir toks sąrašas gali tęstis bent kelis puslapius. Tai ar dar galima atrasti ką nors šviežaus, kas vis priverstų klausant nejučiom suklusti? Be abejo.Dryad’s Tree – 2005 -aisiais susiformavusi Vokiečių progresyvo grupė su kol kas vieninteliu įrašu savo aprašyme. Bet tai ne šiaip „imkit paragauti“ demo, o pilno metro „Comfort in Silence“ albumas, grojantis net 69 minutes. Ir veltui dabar pagalvojot apie lietuviškas šio skaičiaus atstoves, nes vokiečiai į šį albumą užtaisė tai, ko bet kokia pop scena niekada neturės – įvairovės, harmonijos ir subtilumo.„Comfort in Silence“ – tikras progresyvaus metalo albumas, todėl jeigu esate nepratę, pradėkit atsargiai. Ne visiems priimtinas toks įvairumas, kokį sugebėjo labai sėkmingai suderinti Dryad’s Tree. Įvairumas ne stilių prasme, o minčių, muzikinių idėjų, išraiškos, tačiau išsilaikant „tikro“ progresyvaus metalo rėmuose. Negana to, kad kiekviena daina – išskirtinė ir verta dėmesio, bet ir dalis jų savyje perpina kelis motyvus ir skirtingus emocinius užtaisus. Klausydami išgirsite daug: švaraus ir „growl“ vokalo, baladžių ir grėsmingo agresyvumo, ramaus pasakojimo ir emocingo šaukimo, paprastų, kabinančių rifų ir sudėtingų kelių minučių soliakų. Šis albumas – lyg banguojanti jūra (arba sinuisoidė matematikams) – kai tik gresia pavargti nuo temos, intensyvumo ar instrumento partijos vyravimo, viskas netrukus nejučiomis pasikeis. Pasikeis taip, kad vėl bus verta suklusti.

Media_httpwwwhellmusi_waupd

„Comfort in Silence“ veidas – pirmas kūrinys „Source“, netrunkantis nė minutės. Ne, visos dainos nesugrotos vien fortepionu, bet kai perklausysite visą albumą, greičiausiai sutiksite su manimi. Trečias kūrinys „In These Moments“ atskleidžia, kad tai grupė, su kuria verta turėt reikalų. Tai akustinė daina, tačiau visiškai nenuobodi ir kviečianti traukti pradėtu keliu toliau. „Captured in Perplexity“ – ko gero charakteringiausia ir geriausiai įsimenama albumo daina, kurioje švarų vokalą keičia growlas, o rifus – soliakai. „Disdream“ yra drąsiai labiausiai „skirtinga pati savyje“ daina visame „Comfort in Silence“: tęsiama „Captured in Perplexity“ tematika, įpinant nekuklius akustinius ir švarius intarpus. Tiesiog negali atsibosti.„A Glimpse of Light“ vidutinio tempo defovas ritmas pagrindžia dėl ko Dryad’s Tree save pristato kaip „progressive Munich death metal“. Vistik reikia būti sąžiningam – nieko labiau susijusio su trečiu savi-aprašymo terminu, išskyrus panašumą iš toli, taip ir nerasite. „Clouded Emotions“ labai ramiai skaičiuoja žmogiškas emocijas, kol jos apie šeštą minutę pratrūksta progresyviu variuotu griežtumu. Paskutiniuose dvejuose kūriniuose intensyvumas ir atsipalaidavimas keičia vienas kitą, tad spėji įvertinti ir palyginti visas čia pateikiamas Dryad’s Tree muzikinės išraiškos puses.Ir štai – valanda ir devynios minutės neprailgusio laiko baigiama viena vienintele žema nata. Taškas. Tarsi albumo įrėminimas.Būsiu atviras – naujų iš koto verčiančių idėjų „Comfort in Silence“ nerasite. Tačiau kažkokia albumo visuma, bendra išraiškos harmonija įtraukia į Dryad’s Tree pasakojamą gana optimizmų kvepiančią muzikinę istoriją. Retai kada tokio gero įspūdžio galima tikėtis iš grupės su vienu vieninteliu albumu, kurios nariai arba visai negroja arba groja taip pat ką tik užgimusiose grupelėse. Mėnesio atradimas? Drąsiai. Metų? Bus matyt ;-)[audio:dryads_tree-disdream.mp3]Grupės puslapis, MySpace, Metal ArchivesRecenzija publikuota Hell-music.lt

KREATOR – modernus klasikos alsavimas Vilniuje

Vidmantas: Pamenu per vieną interviu vienas muzikantas yra pasakęs: “metalas – kitokia klasikos interpretacija”. Vistik šiai dienai metalas jau ir savo dar neilgoje istorijoje turi ką vadinti “nuosava klasika”. Ir be abejo viena iš tų dar gyvų ir neužrūdijusių klasikos egzempliorių yra KREATOR, praėjusį penktadienį agresyvia energija džiuginusiais senus ir jaunus metalgalvius.Tvarka – vokiška, nes renginys prasidėjo laiku. Būtent dėl tokio netikėto pliuso pasidarėm nedidelį minusą – pražioplinom dalį pirmosios grupės EMERGENCY GATE pasirodymo. Tenka prisipažinti, kad itin daug ir nepraradom – tai, ką spėjom pamatyti, nebuvo itin įspūdinga. Taip – tvarkingas, modernus vokiškas metalas, bet nieko įdomaus – kažko užvedančio, draivo ar eskpresijos muzikine prasme trūkumas. Na ir vokalistas vizualiai labai jau įtartinai :-) egoistiškai atrodė bebaltuodamas po sceną… Tačiau kaip pirma 4 grupių sąstato dalis visai tinkamai buvo suvirškinta, o publika akivaizdžiai darė tą patį, abejingai migruodama tarp rūkomojo ir salės.

Media_httpwwwhellmusi_iwuqf

comm: O aš tuo metu stovėjau ir kalbėjausi su Jonavos metalistais, skiedžiau kraujotaką alum, o vėliau kultūringai laukiau eilutėje prie tualetų. Švarios, šviesiomis spalvomis nudažytos sienos, erdvus rūsys ir netgi galimybė pasikabinti paltus. Najwyższy klasa! Galėtum pamanyti, kad esi knygų mugėj arba arba tautodailės dirbinių parodoj, tačiau prekystaliai nebuvo nukrauti knygomis ar rankdarbiais, aplinkui nešmėžavo kostiumuotos figūros, o iš stikline siena atitvertos salės tikrai nesklido klasikinė muzika. Salėje kaip keltiški mazgai pynėsi folkas ir metalas, o prie pynimo staklių darbavosi šveicarai ELUVEITIE! Ne kas kitas kaip senoviniais instrumentais grojama muzika daro šią grupę išskirtine, kuri, sakyčiau, net sustiprina metalo skambesį. Kaip dvi energija besikeičiančios stichijos; aštrabriauniais akmenimis nusėtas krantas, skalaujamas jūros vandenų sukuria garsą, kuris priverčia klausytoją sukrusti, įtempti jusles ir būti jo dalimi. Iš airiškų dudelių, mandalinų ir dūdmaišių tekanti muzika mena gilią istoriją ir alsuoja jos karingą dvasią. „Slanias Song“, „The Song Of Life“ ir ant scenos savo ilgus plaukus sukančios merginos… Ech, kai prisimenu, tai nugara iš malonumo šiaušiasi. Padėkoję už palaikymą ELUVEITIE sugrojo dar kelis kūrinius, vienas iš jų buvo, o taip, Inis Mona! Nebesitvardžiau, lyg nuo ką tik sustojusios karuselės nušokęs vaikas išbėgau iš salės ir pasiskolinęs pinigų nusipirkau marškinėlius su ELUVEITIE simbolika.

Media_httpwwwhellmusi_qqwoa

Vidmantas: Daugeliui tautiečių kilo necenzūrinis klausimas sužinojus apie grupių grojimo eigą, tačiau jau po koncerto aišku – nors mūsų krašte metalcore nelabai mėgstamas (arba tiksliau – nemėgstamas), bet kalibrą CALIBAN “užsiauginę” pakankamai, kad apšildytų pačius KREATOR. (Beje, ELUVEITIE grupės amžiaus požiūriu gerokai jaunesnė už kitas thrašystus apšildančias grupes). Nors publika buvo šaltoka ir gerokai retesnė nei per linksmuosius ELUVEITIE, bet CALIBAN skambėjo visai neprastai. Tiksliau – viršijo lūkesčius, kurie, tiesą sakant, buvo gana nedideli. Tik galbūt nereikėtų tikėtis ir prašyti mošo iš metalcore nemylėtojų krašto publikos. Nors į pasirydimo pabaigą su savo “beveik paskutinėm” dainom CALIBAN jau buvo bebaigią atsibosti, bet tenka pripažinti, kad tai stipri kompanija, be vargo atrandanti savo publiką kitose šalyse.

Media_httpwwwhellmusi_sgrfh

comm: Ką jau ką, bet „glotkę“ M. Petrozza turi. Kad užrėks kaip seržantas ant naujų šauktinių, čia pat pasijusi kaltas jei pavargai ar nelaikai rankų iškėlęs į viršų. Vakarinis „salagų“ muštravimas prasidėjo nuo „Hordes of Chaos“ ir to paties pavadinimo vaizdo klipu ekrane.Beje, tai antra, Lietuvoj besilankanti ir mano matyta grupė (pirmoji buvo ENSLAVED) kuri naudoja vaizdo projekcijas pasirodymams pagyvinti. Juk įdomu pamatyti kaip grupė sieja ir interpretuoja savo muziką su vaizdiniais, juolab palavinti savo vaizduotę, įsiminti, kad koncertas dar ilgai išliktų atmintyje. Spėju, kad mažai kam tas ekranas užkliuvo, nes salės centre virė „mošpitai“, ant vienų fanų rankų jūros suposi kiti, pastaruosius gana šiurkščiai ant žemės mėgino nuleisti apsauginiai, tačiau net ir tai fanų nesustabdė! Vienas prie sėbro Juliaus atlingavęs drąsuolis pasiprašė padėti jam perlipti per tvorelę. Nelabai sėkmingai nusileidęs ant grindų, jis gana energingai užlipo ant scenos ir kelias akimirkas pasidžiaugęs savo mažyte pergale, liuoktelėjo ant iškeltų rankų. Na o likusieji, metaforiškai kalbant, galėjo iššiepti dantis ir pikdžiugiškai kartu su Petrozza išrėkti „Pleasure To KILL“ !!! Vokiečiai labai norėjo parsivežti gerus įspūdžius iš pirmojo pasirodymo Vilniuje. Kodėl gi ne? Skanduotės, „mošpitai“ ir kita pozytivi agresija nurimo tik tada, kai muzikantai nulipo nuo scenos, žinoma, prieš tai reikėjo atlaikyti kulkosvaidžio seriją sudarytą iš „Riot of Violence“, ”Warcurse“, ”Destroy What Destroys You“, „Enemy Of God“ ir kt. puikių kūrinių. Apsidaužėm, nuvargom, išprakaitavom ir nuleidom šiek tiek kraujo, tačiau buvome laimingi!Vidmantas: Tormentorrrr!!! m/comm: Jo, aš irgi RRRRRrrrrrrrrrrr!!! ir dar keliu bokalą tamsaus alaus m/ Už metalą, tuos, kurie atėjo, tuos, kurie neatėjo ir už tuos kurie atėjo, bet nieko neprisimena.Nuotraukos Crazytes. Reportažas paskelbtas Hell-music.lt. Linkėjimai kolegai Tomui (comm) už kooperaciją rašant šį reportažą :-)

GOJIRA „The Way of All Flesh“ – metalo evoliucija?

Tai mano pirmoji recenzija, nors įvairių kitų straipsnių “tipų” mūsų Hell Music’ui esu parašęs ne vieną. Tiesiog iki šiol galbūt nauji albumai taip nesusigulėdavo galvoje, galbūt net ir geriausi nesugeneruodavo tinkamo minčių srauto. Ir štai jis, pirmasis – GOJIRA šių metų leidinys.

Media_httpwwwhellmusi_pdehc

Prancūzų kolektyvas GOJIRA atkreipė dėmesį į save 2005 m. albumu „From Mars to Sirius“ – tai buvo kažkas netikėta ir negirdėta sunkiojo „death“ fronte. Dainos „To Sirius“ video įgyvendinimas sulaukė gerų atsiliepimų ir tarp mūsų skaitytojų. Šiemet GOJIRA metaliniam arbitražui pristato naują net valandos ir penkiolikos minučių trukmės albumą „The Way of All Flesh“ – ar prancūzai išlaikė savo lygį?Visų pirma, šis albumas greičiausiai nesudomins visų brutaliųjų tradicinio death’o gerbėjų – susitiksite kitame SAPLES koncerte. Pasirodo, pavadinimas gali ir apgauti. GOJIRA muzika prie savo pavadinimo, atrodo, traukte traukia prirašyti bent keletą savokų (death, thrash, groove, progressive…), norint tiksliai apibūdinti skambesį. Tačiau kam įdomi muzika, o ne tušti pilstymai prie kokios kategorijos priskirti šią grupę, paklausykite „The Way of All Flesh“ – tai tiesiog GOJIRA.Albumas prasideda itin įsimenančia kompozicija „Oroborus“. Klausytojas iškart panardinamas į tą lygmenį, kuriuo pasižymi ši grupė – reikia klausytis, kitaip visa valanda nubėgs nepastebimai ir tik po kurio laiko suprasite, kad kažką jau praleidote. Su savo įpročiu klausytis muzikos dirbant, taip virškinau „The Way of All Flesh“ bent keturis kartus, kol jį suvokiau išgirdęs tinkamai ir iki galo. Čia nėra įprastų tradicinio death’o kanonų, šablonų (nors įprastesnių kompozicijų pasitaikė), tačiau išraiška priimtina ir meistriškai sulipdyta į solidžias instrumentines ir puikiai derančias vokalines partijas, todėl vargu ar diskas visą likusį gyvenimą ės dulkes ant lentynos jau po pirmų trijų dainų.„Toxic Garbage Island“ ir „A Sight To Behold“ atskleidžia pagrindines GOJIRA tekstų temas. Negalime būti abejingi savo gyvenimui, savo minties laisvei ir savo planetai, kitaip tariant – sau patiems. Albumo tempas neintensyvus, vietomis daugiau primenantis death/doom (štai, dar galime prirašyti ir doom), bet štai „Yama’s Messengers“ gabale iš malonaus apsnūdimo pažadins intensyvios muzikos proveržis.Apskritai, nors visi albumo kūriniai ypatingi ir gerokai skiriasi, bet tikrai klausome albumo, o ne atskirų dainų kompiliacijos. Puikiai įsilieja ir instrumentinis „The Silver Cord“, ir agresyvus „Adoration for None“. Daugelyje kūrinių galite išgirsti nedažnai ar visai negirdėtų motyvų ar „potepių“ tokios krypties metale. Kuomet išgirstu ką nors netradicinio progresyvaus metalo grupės muzikoje, tai lyg ir natūralu, tačiau GOJIRA taip apvilko viską, kad toks braižas tapo jos išskirtinio skambesio ženklu.„Vacuity“[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=_Gv7fo6mefo&w=425&h=344]Is it the fear to fall in space that keeps us from understandingThe only way to find the power is to look insideIncrease your fall on purpose and let this river flowNow you hold this secret appeared out of the vacuum of space„The Way of All Flesh“ užbaigiamas albumo pavadinimo kūriniu – štai visas „flesh“ ir „ways“, tačiau ne visai tokiame pavidale, kokį sutinkame albumuose, kurių pavadinimuose dominuoja tie patys žodžiai. Daugiau filosifijos, meditacijos ir atmosferos, ypač jeigu išklausysite iki galo.Taigi perklausos rezultatas toks – albumas, kurį verta išgirsti ir turėti. GOJIRA paėmė metalą ir išminkė iš jo kažką ne visai tikėto, kažką kas lengvai stebina ir traukia. Dažnai klausant naujų albumų-kopijų tokie darbai tikras gurkšnis gryno oro, lyg realizuotas noras, kad metalas evoliucionuotų nei atgal pats į save, nei į nu- pusę. Vertinimas – kažkas arti maksimumo, paliekant erdvės kitam, tikėkimės, nuostabiam albumui iš GOJIRA.Originalas hell-music.lt