Tag Archives: mokykla

Literatūrinis auklėjimas mokykloje – fail…

Media_httpemptydotcom_fstej

Tik paskutiniu metu toptelėjo į galvą, kad savo tikrojo ir tiesioginio tikslo literatūrinis auklėjimas mokykloje visiškai nepasiekė. Kalbu visų pirma apie save, tačiau iš akies tai galioja ir kitiems 90% mano draugų.Tikrąjį literatūros pamokų tikslą laikau norą išugdyti pomėgį knygai. Padėti atrasti mėgstamus autorius, stilius ir žanrus, aprodyti įdomiausią klasikinę literatūrą, pajusti tikro rašytojo žodžio galią.Tačiau tik dabar, jau praėjus keliems metams po vidurinės baigimo, tik valios pastangomis pradedu spausti save, jog yra pilna vertingų knygų, kurias galėčiau ramiai perskaityti ir paturtinti savo vidinį pasaulį. Deja jaučiuosi taip, lyg manyje būtų įskiepyta knygos sąvoka kaip “sunkus darbas”, “namų darbai”, “privaloma perskaityti” – to šešėlio labai sunku atsikratyti. Galvoje apie tai galvojant kyla sąvoka “šleikštulys, alergija grožinei literatūrai”. Skamba baisiai? Man taip pat. Aš pats suvokiu tokio įskiepio beprasmybę, tačiau kažkokia sklendė užsukta ir kol kas sunkiai sekasi ją atlaisvinti.Ačiū už tai skrieja interpretacijoms, literatūros vadovėliams, lietuvių k. kurso programos rengėjams, ekspertams ir mokytojams, kurie įsitikinę, kad mokinys privalo interpretuoti taip, kaip jie tą kūrinį suprato. Kitos nuomonės nėra ir negali būti. Pats neteisingiausias klausimas kalbant apie kūrinį yra “ką autorius turėjo galvoje?”, į kurį nėra atsakymo, tačiau to buvome klausiami kiekvieną pamoką. Niekas niekada neklausė kokias emocijas sukėlė ir ką mano galvoje pagimdė toks išgyvenimas. Atsakymas “neįdomu, neaktualu” vertinamas tik neigiamai. Interpretacijoje egzistuoja tik viena teisinga nuomonė, o toks kūrinys ilgainiui tapo gerai vertinama štampofke. Štai ir rezultatas.Tiesiai šviesiai – jaučiuosi traumuotas literatūrine prasme.Bet gal pavyks išsigydyti.

Kas bendro tarp Seimo ir mokyklos/mokytojų?

Media_httpemptydotcom_fywir

Taigi, leiskite pasvarstyti. Oficialiai šios dvi institucijos yra išsilavinusių, Lietuvoje gerbiamų žmonių darbo įstaigos. Tautos pavyzdys, paskui kurį yra verta sekti.Deja. Ypač kalbant apie pirmą šiandienos klausimo dalį.Kad suabejotumėte tautos išrinktųjų kompetencija, įsijunkite Seimo posėdžio tiesioginę transliaciją (vasaros sesiją esu stebėjęs keletą kartų per “5 kanalą“, o ar dabar transliuoja – nežinau, nepavyko rasti) . Ramiai, neskubėkite, nes “darbo” tempas ten tikrai nėra toks lekiantis negu esame įpratę. Juk nėra ko skubėti, jie jau išrinkti. O dabar prie esmės: Lietuvoje nėra geresnės [juodojo] humoro laidos už tiesioginę Seimo posėdžio transliaciją. Bet.. net neaišku kas ten yra – ar posėdis, ar darželis, ar tiesiog pokalbių mobiliaisiais telefonais kambarys. Kodėl?Scenarijus 1: įstatymo projekto pristatymas.Įsivaizduokite, į tribūną pakviečiamas tautos atstovas/atstovė, kuris pabrėžtinai monotonišku balsu perskaito ant dviejų lapų atspausdintą kalbą, pakeldamas nuo jų akis tik pradžioje ir pabaigoje. Tuo tarpu salėje smulkus bruzdesys (nors seimo narių salėje kokių 30-40 (iš 141)): matosi keli kalbantys telefonais, keli įsikniaubę į laptopus, keli šiaip nuobodžiauja. Pasibaigus kalbos skaitymui, vyksta atvira diskusija. Štai čia prasideda visas smagumas. Pirmas klausiantysis klausia kelių, atrodo, logiškų klausimų. “Ginantysis” (asmuo, kuris skaitė kalbą) pasiplėtodamas pakartoja kokią nors savo kalbos dalį, visiškai neatsakydamas į klausimą. Iš salės dar vienas klausimas, į kurį taip pat neatsakoma. Pasigirsta nuomonė iš salės, kad čia taip negerai, dievaži, nes jo/jos kaimynės anūkės močiutė išvyko į Airiją. Toliau vyksta diskusija-pokalbis tokiu būdu: klausiantieji ir komentatoriai remiasi visiškai asmenine patirtimi, nesiremdami jokiais tyrimais, jokia papildoma medžiaga (su retom išimtim), net naudodami savo šeimos ir artimųjų gyvenimo pavyzdžius. Įstatymo projekto ginantysis atsakinėja ilgom įžangom ir citatom iš savo kalbos, visiškai pro šalį užduotiems klausimams. Kartais prieinama iki tokių nesamonių, asmeniškumų ir neesminių detalių, jog… natūralu, kad gimsta įdomūs įstatymai.Scenarijus 2: balsavimas už įstatymo projektą.Antra dalis. Nurimus minimalioms aistroms, seimo pirmininkas skelbia balsavimo pradžią. Trumpai paaiškina tvarką ir kurį mygtuką seimūnams spausti. Iš salės dar pasigirsta klausimas ar tikrai žalią mygtuką spausti, jeigu nori balsuoti “už”. Seimo pirmininkas kantriai neskubėdamas pakartoja, kuriuos mygtukus reikia spausti. Skelbiama balsavimo pradžia. Iš salės pasigirsta klausimas ar jau prasidėjo balsavimas. Matosi keli nariai su telefonais prie ausų kažką spaudinėja balsavimo įrangoje. Seimo pirmininkas prašo iš naujo pradėti balsavimą, nes užsiregistravo x narių, o balsų gauta x-4. Iš salės pasigirsta komentaras, kad kažkas užstrigo. Pirmininkas patikina, kad viskas veikia. Galų gale balsuojama už tai, kad šio projekto svarstymą perkelti į kitą dieną. Po dar kelių intarpų balsų dauguma einamasis klausimas perkeliamas į kitą sunkios darbo dienos darbotvarkės vietą.Scenarijus 3: įstatymo projektas svarstomas daugmaž pusė penkių.Jei prieš tai salėje buvo 40 žmonių, dabar jų liko kokių 15-20, o priiminėjamas įstatymas dėl socialinės pagalbos vienišoms mamoms….ir taip toliau, iki visiško bukumo. Jokios faktais paremtos diskusijos, jokio dėmesio koncentravimo, chaosas balsuojant (bent keletą įdomių istorijų apie Seimo darbą turėtų komentaruose parašyti Martynas ;-)), šurmuliukas salėje, vidury kalbos kas nors išeina/įeina iš salės… Taip pat įdomi detalė, kad teko Seimo valgykloje lankytis plenarinio posėdžio metu. Na, seimo narių kavinukėje buvo daugmaž tiek pat, kiek posėdžių salėje.Telieka pastebėti, kad net Mokomojo Europos Parlamento, kuriame dalyvauja moksleiviai, darbas atrodo solidžiau nei tikrame Seimo posėdyje.Taigi užmetus akį į kelias tokias tiesiogines transliacijas ima nevalingas juokas. Deja, tai juokas pro ašaras. Akivaizdu, kad darbas priiminėti ir inicijuoti įstatymus nėra lengvas, tačiau ar išvis etiška su tokiu atmestinumu ir su tokia abejingumo, nerūpestingumo aureole jį atlikti??Negana to, seimūnai tragiškai vaikšto į savo pirminį darbą – posėdžius. Situacijos su žmonių skaičiumi salėje nė kiek neišpūčiau, ši problema įsisenėjusi ir etikos komisija net ruošiasi inicijuoti statuto griežtinimą, kad galėtų apkarpyti ragus nelankantiems.Visai kaip mokykloje, kai apie nepaklusnumą ir praleistas pamokas pranešama tėvams.Taigi, panašumas tarp seimūnų ir mokytojų yra tik vienas – abi šios pareigos šiandien neturi pagarbos visuomenėje. Seimūnai jos neužsitarnauja ir situaciją tik prastina skandalais, skandaliukais, interesų painiojimais ir nelankomumu, o mokytojai įstumti į tokią padėtį tikrai ne savo noru.Viską iliustruojantis skirtumas toks, kad kai mokytojai atsisakė dirbti kelias dienas, jiems visiems nukirpo to mėnesio algą. Kai seimūnas spusteli mygtuką vieną kartą ryte “susilaikyti” ir po to dingsta visai dienai, nevaikšto į posėdžius, o juose telefonu tvarko vargu ar valstybinius reikalus ir pasišalina iki darbo dienos likus gerai valandai, tegalime tikėtis, kad patys sau pagriežtins darbo taisykles daugiausiai įstatymų leidžiamosios valdžios turinčioje Lietuvos institucijoje.Ramios jums sąžinės.P.S.: prieš kelias dienas pasigirdo, kad keli seimūnai nebesieks antros kadencijos. Tarp jų – A. Bosas. Visiškai jį suprantu – iš dinamiškos verslo aplinkos pakliūti į tokią sriubą – menkas malonumas.

Mokykla – kūrybingumo stabdis?

Studijuojadamas karts nuo karto prisimenu mokyklą. Deja, neretai mintys apie praėjusias dienas nuklysta į ne visai malonias lankas, o apie dalį jų norėčiau ir parašyti.Tiesą sakant man dar šiandien pikta, kodėl jau mokykloje mus, dar vaikus, pradėjo spausti į vienodus atliktų darbų reikalavimų rėmus. Mokyti raiškiai išreikšti mintį – puiku, bet mokyti rašyti tiksliai pagal nustatytą schemą – ar to reikia? Dar šiandien kartu su sąvoka “teksto interpretacija” burnoje atsiranda toks labai nemalonus ir ilgai išliekantis skonis, nes aš nustojau kurti, šiek tiek realizuoti save rašydamas dar ko gero vienuoliktoje klasėje. Griežtas reikalavimas kas kokioje dalyje _privalo_ būti pasakyta, kaip pasakyta ir galų gale prastas rezultatas, kai šiek tiek pakreipus mintį ne ta linkme, kuria turėtų būti pagal didžiuosius klasikus (jaučiat lengvą ironiją?), gniuždo bet kokį raiškos gimtąja kalba kūrybiškumą. Taip pat dar gerai prisimenu, kad jeigu norėdavau gauti gerą įvertinimą, pakakdavo parašyti sausai, jokiu būdu neterpti savo minties, o tik dirbti pagal formulę X, nuosekliai išdėstytą must-follow vadovėliuose. (deja, tokia formulė visiškai neveikia tikrame, gyvybe dvelkiančiame tekste, tad, panagrinėjęs savo rašliavas bloge ir kitur, galiu tik konstatuoti, kad metas, kai nustojau mokykloje rašyti “savo” rašinius, ryškiai atsispindi tekstų išraiškingume ir kokybėje…) Esu visiškai įsitikinęs, kad išmokti dirbti pagal tikslius formalius reikalavimus – didelio meno nereikia, tą galime išmokti bet kada šiek tiek pasipraktikavę. Tačiau stabdyti kūrybiškumą įvairiose saviraiškos srityse dar mokykloje – tai prie gero neveda. Pavyzdžiui, neatsiskleidęs žmogus niekada (beveik niekada) nepasirinks teisingai tokios specialybės, kokios tikrai trokštų gerai pažindamas save. Labai gerai, jeigu pavyksta nueiti į teatrą ar šokį, pabandyti siuvinėti ar programuoti, bet kartais galėdavau save pagauti situacijoje, kai niekur daugiau nenoriu eiti, nes tiesiog nemalonu būtų vėl įsisprausti į formalius kūrybinių darbų reikalavimus.Ir štai šiandien su kursiokais sutinkame situaciją, kai taip nemalonu gauti užduotį, kuriai turinį reikia sugalvoti patiems! O ne, reikės kurti! Bet juk situacija turėtų būti priešinga – galime sukurti ir pritaikyti tai, kas mums arčiausiai dūšios. Ir ta galimybė rinktis, kurti turėtų tiesiog alsuoti laisve, bet ne – mes jau prijunkę, kad “kur” ir “kaip” parašytų kažkas kitas.Išsakyti priekaištai tinka ne tik lietuvių kalbos mokymo programai, kurią galima puikiai “praeiti” tiesiog atkartojant tinkamas frazes reikiamoje vietoje, bet ir kitiems dalykams, kurių darbai gali būti atlikti kūrybine forma. Nepriekaištauju su mumis dirbusiems mokytojams – finale jie turi iš mūsų išminkyti tai, ko trokšta mokymo sistema.Bet ar tikrai reikia mokykloje pradėti ugdyti jaunuosius formaliuosus mokslininkus, bet kurie dar neišreiškė savęs?