Monthly Archives: January 2007

Viesulas Vilniuje – NAPALM DEATH

Yeah. Tokiam koncerte, kuris paveikė ir kurį pavyko priimti 100% “iš dūšios” buvau tik gal prieš porą metų. Nepakartojamas jausmas. Jūsų dėmesiui – mano matymo kampas į NAPALM DEATH pasirodymą Vilniuje.Kaip niekad pasikrykštaudamas skriejau Tauro kalno laiptais viršun – sesijos pabaigą kaip tyčia vainikavo emociškai itin stipraus metalo grandai iš Britanijos. Buvau įsitikinęs, kad tokios trigubos šventės nesugadins niekas, nes forumuose jau buvo „praskelbta“, kad NAPALM‘ai jau beveik čia. Besikėsinantis prišalti prie lūpų alus gan greit suginė mus vidun, kur pirmą šilumą pagal planą žadėjo D.A.R.Kai tenka kokią nors grupę kelis kartus matyti nedidelėj scenoj ir gan „intymioj“ aplinkoj, nejučiom kyla smalsumas, kaip toji kompanija atrodytų ir skambėtų didelėj erdvėj. Tokiam pirmąjam teismui tą vakarą – panevėžiečiai D.A.R. Ir galiu pasakyti – visai neprisvilusiai. Aišku, Audriaus (vokalas/bosas) veidas turėtų būt bent du kartus didesnis, kad jo atitinkamos atmosferos išraitomų mimikų vaizdai pasiektų didžiąją dalį žiūrovų… Ir scenoje atrodė tuštoka, netgi vangoka – vizualinį veiksmą rutuliojo vienas jau minėtasis vokalistas, o gitaristas tik smagiai raitė įspūdingus soliakus. Tačiau iš muzikinės pusės – kūriniai nenuobodūs, svarbiausia (!) – nepanašūs vieni į kitus. Publika iš pradžių buvo vangoka, bet pabaigoje po truputį įsibėgėjo. Man pirmas šiųmetinis „Ferrum Frost“ pusvalandis praskriejo nepastebimai greitai – įspūdis geras.Šįkart kalbant apie SAPLES būsiu (neįprastai) kategoriškas – buvo nuo-bo-du. Bene vienintelis skirtumas nuo kitų eilinių uteniškių pasirodymų – kažkaip keistai prigesintos ir prižemintos gitaros, dėl to skambėjo šiek tiek kitaip, bet tikrai ne geriau. Kaip oro norisi kažkokio akivaizdesnio progreso, naujo „niuanso“, nes daug neaušinant burnos galima būtų tiesiog duoti nuorodą į kokį nors kitą SAPLES koncertą – pasiskaitykit. Rūką pabaigoje gan neblogai prasklaidė VADER koveris, bet ateityje norisi daugiau originalumo. Nors, atrodo, pučiu prieš vėją, sprendžiant pagal publikos gausą ir reakcijas.Mano pažintinė priešistorė su DEATHBOUND panaši kaip ir kolegos – keli girdėti įrašai, gauti interneto pagalba, visai nesužavėjo ir kažko ypatingo pernelyg nesitikėjau. Bet iš išvaizdos stilistinio mišinio vaikinukų kompanija užkūrė tikrai respektabilią pirtelę. Tikrai nustebino. Vien ko vertas švelnaus hipiško kirpimo gitaristo headbangas :) Jei be juokų, suomių muzika gyvai skambėjo bent penkis kartus geriau nei įrašuose ir reikiamai ausis paruošė gero grindcore/death dozei.Jei reikėtų NAPALM DEATH pasirodymą trumpai apibūdinti dviem frontais, tai skambėtų daugmaž taip: „publika – visiškas pamišimas ir rekordinis stage diving‘as, grupė – emocinio krūvio nestokojantys britai profesionalai“. Iš tikrųjų, NAPALM DEATH scenoje jautėsi puikiai kaip ir visus tuos 26 metus. Nors teko matyti koncertinių įrašų, bet iš pradžių legendinio Barney legendinis „šokis“ po sceną kėlė lengvą šypseną, tačiau vėliau iš tikrųjų matėsi, kad tai ne spektaklis, o chebra tikrai įsijautusi. Pliekiami ne tik nauji, bet ir įvairių grupės laikotarpių kūriniai sulaukė didelio nemenkos publikos palaikymo, o kai kuriuos gabalus Mark “Barney” Greenway komentavo ir pristatinėjo pats. Bene pirmą kartą teko matyti grupę, kurios ideologija tiesiog šviečia, nepalieka abejingo, o didelę įtaką tam daro ir Barney komentarai true britišku akcentu. Energijos NAPALM DEATH per tiek metų tikrai niekur nepametė ir nesuseno – kas išsilieti, kas jos pasisemti susirinko prie scenos, kur tiesiog virė pogas ir steidž daivingas. Et… daugiau išsakyti ir atpasakoti tų emocijų trūksta žodžių, tiesiog reikia tokiam koncerte pabūti. m/ NAPALM DEATH – geriausią įspūdį palikusių grupių sąrašo viršuje.Bene vienintelis renginio minusas buvo ***inas alus. Visą kitą susumavus – puiku. Ypač glosto širdį, kad žmonių tikrai nebuvo mažai. Kas pagailėjo bilieto kainos dydžio sumelės ar iškeitė tokį vakarą į menkavertį pasisėdėjimą prie durnadėžės (vieta interpretacijai), gali tik gailėtis ir skandinti nuoskaudą norimų skysčių liūnuose. „Ferrum Frost 2007“ – 10/10!Pilnas reportažasP.S.: Ir netgi po to neiškenčiau nusipirkau NAPALM DEATH marškinėlius. “War is a state of mind that kills”.

600 žodžių apie mano mokyklą

Reikėjo parašyti rašinuką. Universitete. Apie savo buvusią mokyklą, nes ji mus formuoja labiau, nei galime įsivaizduoti ((c) R. Kašuba).Kaip ir apie kiekvieną vietą, asmenį, įstaigą, padariusią pastebimos įtakos mūsų gyvenime, kalbėti objektyviai sunku arba kartais net neįmanoma. Subjektyvumas visais atvejais veržiasi per kraštus ir reikalui esant tai tenka tariamai nepastebimai jį slėpti po „daugumos“ etikete. Tinkamai kalbėti apie savo mokyklą iš viso yra meno rūšis – ir ji, ir mes (žr. viršuje) atkentėjome savo bene maištingiausią periodą… iki šiol. Mokykla, kaip pulsuojantis organizmas, duodantis po virškinimo rezultatų, karčiai kramtė mūsų vis mažėjančio pilietiškumo daigelius, o mes grubiai rijom ne visada autoriteto nusipelniusių asmenų perduodamas žinias. Nei vienas nepaspringom, visi išgyvenom – o kokie virškinimo proceso prisiminimai ir įvertinimai?Įėjus pro pagrindines gimnazijos duris, į svečią žvelgia didžiulė plieninė K. Donelaičio galva. Deja, tai ne legendinio programų sistemų studento biustas, bet TAS VDG Donelaitis taip pat gerai žinomas, juolab mokykla anksčiau vadinosi Donelaičio vidurine. Mano nuomone, šis pagrindinis įėjimo proceso akcentas atspindi dalies ten dirbančių požiūrį į gimnazijos statusą ir į pačius save – svarbiausia geras vardas, pastebimumas. Be abejo, tai sveikintina, kol to siekiantys veiksmai nepradeda akivaizdžiai kiršinti dviejų ir taip nuolat kariaujančių pusių. Direktorius – pavyzdingas vadybininkas, visada išklausantis, bet dažnai pamirštantis. O gal tada per menki pozicijos prasme buvome, kad būtume tinkamai įvertinti –niekaip nepamenu situacijos, kai problemos sprendimas būtų tinkamai naudingas besimokančių pusei, kiek jis naudingas bemokantiems.Joks rezultatas neatsiranda be darbo. Tai esminis dalykas, kurį išmokau šioje gimnazijoje. Direktoriaus pavaduotoja Diljeta – pirmas žmogus sąraše, kuriuos prisimenu su didele pagarba. Tai asmenybė, daugiausiai savo darbu padariusi gimnazistų labui, laikanti beveik visus žmogiškųjų išteklių siūlų galus savo rankose. Atiduodanti savo laiką ne dėl to, kad gimnazijos vardas tinkamai skambėtų laikraščių ir ataskaitų puslapiuose, o dėl žmonių, su kuriais dirba. Padirbėti parlamente (kuriam vadovauja Diljeta) reiškia suprasti, kad menkiausias kokybiškas žingsnis reikalauja daug laiko, noro ir jėgų išteklių. Deja, tą nedaugelis supranta…Ir tai buvo pats nemaloniausias patyrimas Klaipėdos gimnazijoj. Toks masinis žudantis abejingumas – kritikuoti daugelis bendraamžių pirmi, tačiau prireikus įjungti darbo rėžimą – paskutiniai. Ir jis kažkoks užkrečiamas.Neabejotinai antrasis mokyklos organas po rūbinės yra valgykla! Bandelės su dešrele ne vienam visam gyvenimui įsmigo ir sudraskė ir širdį, ir skonio receptorius. Ne mažiau įsiminė ir fantastiškai į rūbus, odą ir vidaus organus įsigeriantis maltinukų kvapas… Čia pavalgyt susirinkdavo ne tik mokiniai, bet ir aplinkinių įmonių darbuotojai, tad kaip maitinimo įstaiga valgykla naudojaus tik išskirtiniais atvejais. Oficialiai gimnazistai (su švarkais) turėjo pirmenybę, neoficialiai – abiturientai, o realiai maisto gavimo pirmenybė priklausė nuo mistinio valgyklos personalo algoritmo. Matyt, niekada nemokėjau nustatyti itin alkano veido…Dar vienas keistokas reiškinys, sutiktas Vytauto Didžiojo gimnazijoje – mokytojų tarpusavio konkurencija. Buvo, galima sakyti, netgi kelios mokytoju „grupės“, kurios oficialiai bendravo, tačiau už nugaros mintyse tyliai rišo kilpą. Mokykloje buvo keli meniniai būreliai (pavadinkime juos taip), tačiau jokiu būdu negalima padaryti klaidos ir renginyje juos išdėstyti neteisinga tvarka! Negalima padaryti klaidos ir numatyti, kad kažkas pasirodys daugiau nei kiti/kitos. Na, konkurencija dėl kokybės naudinga, tačiau tai tik kišo pagalius ir taip į „besimaskatuojančius“ ratus. Tada ir vienas kito vertinime nebėra taip siekiamo objektyvumo.Tačiau labiausiai gimnazijos veidą mokiniui formuoja tie mokytojai, kurie yra Žmogiški. Tai tokie patys Žmonės kaip ir mes, turintys savo problemų, savo silpnybių, bet nemaskuojantys jų po tariamai nepermatomu rimties šydu, netraiškantys mokinių morališkai, sukeldami tik priešingą reakciją, nei buvo siekiama. Tokių mokytojų-žmonių gimnazijoje buvo ne vienas ir būtent iš jų išsinešiau didžiausią kraitį žinių. Kalbu ne apie enciklopedines žinias, kurių mokėjimą entuziastingai tikrina šiandieniniai egzaminai, bet apie humanizmo pojūtį, nuoširdumo poveikį. Daug kam reikia mokytojo-tirono, kad prisiverstų mokytis, o man visada reikėjo mokytojo-žmogaus, verto autoriteto vardo. Nors jų čia buvo mažuma, bet tai neužmirštamos asmenybės.Išeiname iš gimnazijos, nusileidžiame slidžiais laiptukais, nuo kurių sėkmingai žiemą ir palijus neretai taškosi gimnazistai. Jei pakeltumėt galvą, pamatytumėt himno eilutę „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, šviečiančią ant pastato viršaus. O kiek šiuose žodžiuose tiesos, įskiepijamos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, turi atsakyti sau kiekvienas čia mokęsis…

ICQ -> Skype

Persikraustau. Ilgai laikiausi įsikibęs ICQ kaip kartkarčiais naudojamą instant meššendžerį, bet keli įvykiai pastūmėjo migruoti. Kelis paskutinius kartus į ICQ išvis nėjo prisijungti (serverių problemos), o paaiškėjus, kad daugumos grupiokų greitas pasiekimas įmanomas tik su Skype pagalba, teko priimti atitinkamą sprendimą. Dar įtakos turbūt turėjo tai, kad ir tėvai kažkur išgirdo/pamatė veikimą ir baisiai užsidegė su manimi pradėti bendrauti webcall’o pagalba :-)Nors iš esmės ICQ ir Skype turi skirtingus siekius ir propaguojamus būdus bendravimui, bet akivaizdu, kas laimi… Taigi nuo šiandien manęs greituoju būdu ieškokit Skype tinkle vardu vidmantas.k, nors pagrindinė prioritetinė el. bendravimo priemonė lieka el. paštas.Visa kita aplink – sesijos tvaikas. Ar didelis rūko tankis (teigiami/neigiami rezultatai) – netrukus.P.S.: Lietuviškų rašmenų propaganda. Nors abejoju ar šveplą privers tai prisijungti, tačiau aš už idėją rašyti lietuviškai ir tą propaguoju :-)