Monthly Archives: August 2006

Interviu su ŽALVARINIU – lietuviai turi ką pasakyti ir daro

Tęsiu kol kas trumputį interviu ciklą su Lietuvos ir užsienio grupėm. Šį kartą – Žalvarinis. Iškart prisipažįstu, kad mano klaida buvo neužspausti juos pakalbėti prieš koncertą, nes po jo tiek jie, tiek aš buvom “nusikalę” ne šiaip sau. Bet, ksakant, bus dar tų pokalbių, o ir šis išėjo ne toks prastas :-) Vertinkit. Folk roko/metalo kolektyvas ŽALVARINIS, debiutavęs „Mototurnyras 2001“, penkerių metų koncertinės veiklos gimtadienį pažymėjo koncertu Klaipėdos „Kreivojoje Sąramoje“. Po išskirtinio pasirodymo, pavertusio klubą pirtimi, pavyko pakalbėti su keliais grupės nariais apie gimtadienį, kūrybą ir kanapes.Visų pirma, su penkerių metų gimtadieniu!Ačiū.Buvo gan netikėta žinia, kad šiandien švenčiat.Ilja: Švenčiam visą vasarą.Robertas: Va aš atkapsčiau kompaktą, kuriame įrašytas tas mūsų pats pirmas „dalykas“- išvis „ant bajerio“, patys pirmi gabalai. Kompaktas visai apdulkėjęs, aprašinėtas, tokie lėvi bajeriai, nes prieš penkis metus buvom labai jauni ir durni. Data „08-16“. Žodžiu, tie įrašai buvo daugmaž rugpjūčio mėnesį, o pirmas koncertas liepos vidury, bet…Laurita: Liepos 15-ą.Robertas: …visgi įrašai, pasirodo, buvo šiek tiek vėliau. Galima sakyti paradoksas – visada galvojau, kad buvo kitaip.Ilja: Bet gerai – galima švęsti visą vasarą.Robertas: O pasirodo tikras gimtadienis – rugpjūtį. Pagal įrašus, o „koncertiškai“ – dabar.Matome pasikeitimų grupėje – kodėl, kaip jie įvyko ir kaip atrinkot naujus narius?Robertas: Dėl bosisto – paskambinau buvusiam bosistui ir sakau – „šūdas, savaitė liko iki koncerto“. Jis davė man numerį kažkokio nepažįstamo vaikino, aš jam paskambinau, pakalbėjom, tada susitikom, dar pašnekėjom ir taip prasidėjo mūsų n-tojo bosisto kelias iki čia ir, žinai, buvo smagu.Ilja: Gitaristas – šiaip senas pažįstamas.Robertas: Jo, grojo šen bei ten… Patikimas, geras žmogus…Ilja: Tinka prie visos chebros.Robertas: Taip, „chebra“ parinkta teisingai. Įvairiais būdais, metodais, vienas taip, kitas – kitaip, o branduolys koks buvo toks ir yra. Mergos tos pačios, aš tas pats, būgnininkas tas pats (neskaitant, kad buvo kažkada toks Šaras, dabar grojantis neaišku kur, jis grojo poroje pačių pirmų koncertų).Kodėl „dingo“ tie senieji nariai?Robertas: Senieji – tai kurie?Gitaristas, pavyzdžiui.Ilja: Jei pažiūrėjus į pirmą kompaktą, ten išvis 16 žmonių dalyvavo :-)Kaip jūs renkatės, kokių dainų motyvais remsitės kurdami naujus gabalus? Robertas: Yra tiesiog daina, yra melodija ir ji nesikeičia. Yra trys mergaitės, arba dvi, arba viena ir jos taip „netyčia“ siūlo man kokią nors dainą. Aš tai, atvirai šnekant, tingiu po tuos dainynus kapstytis. Atrandu daug visokių dainų, bet kur JOS atneša… ten yra dainos, kurios iškart „daro“ mus.Laurita: Tiesiog prideda vienas ką nors, prideda antras, trečias ir pradeda kažkas vystytis.. O tų dainų mes kartą bandėm susėdę svarstyti kiek mes jų mokam…Robertas: Ai, nesigirk (juokiasi)Laurita: …ir jų visų „padaryti“ yra neįmanoma. Bet mes turim jų pasiruošę, kurios gali būti „daromos“, kiekvienai jų ateina savo laikas.Robertas: Buvo tokių dainų, kurios buvo dainuojamos prieš penkis metus, bet šiandien jos visai netinka, kažkaip nesigauna. Bet yra kelios iš tų laikų…Ilja: …kurios tada netiko, o dabar eina.Kur iš jūsų dabartinio koncertinio „sąstato“ dingo netradiciniai instrumentai? Laurita: Na, buvo tik dūdmaišis…Trūksta žmonių, kurie grotų? Robertas: Ne netrūksta…Ilja: Ne, žinok, yra perteklius (juokiasi)Laurita: Įsivaizduok, į visą šitą dar įgrūsti dūdmaišį….Robertas: Įrašuose tai jie yra.Ilja: Būtent, įrašuose labai įdomu paimti kitokį instrumentą. Gal net tokį, kurio net niekada nebuvo.Kas dar be muzikos vienija jūsų „chebrą“? Robertas: Pilstukas. (Juokiasi) Spirito tabletės.Laurita: Esam Žalvarinis. Tai juk tie patys žmonės, kurie sėdėjo, gėrė alų, mes dainavom, jie grojo gitara. Taip buvo nuolat, kai mes atvažiavom mokytis į Vilnių… Tai buvo tiesiog bendra „chebra“. Ir ji yra iki šiol, visi 5 metai. Būnam kartu, vienas kitam esam atsibodę iki gyvo kaulo, bet vistiek einam po repeticijų kartu ir geriam alų.Ar domitės Lietuvos metalo scena? Robertas: Man įdomu kas vyksta, dažnai ateinu į „Mulen Ružą“…Laurita: Išvis dažnai ateiname į metalinius koncertus vykstančius Vilniuje.Robertas: Bendrai viskas eina į teigiamą pusę, viskas gerėja. „Babkių“ vis pramuša daugiau, kolektyvai vis atvažiuoja didesnio kalibro. O ir patys lietuviai – net nustebau: kažkada per Europos dieną Vilniuje buvo nemokamas renginys Gedimino prospekte („Eurorock“ – red. past.), tai nebuvo nė vieno kolektyvo, kurių būtų gėda klausyt ar šiaip šūdas. Visi turi kažką parodyt ir pasako tai užtikrintai. Lygis pakilęs ir manau kad viskas eina į gerą.Kas pas mus Lietuvoj yra pervertinta(s)? Robertas: Pas mus dar kol kas disbalansas: popsas ir undergroundas. Kas užsieny yra undergroundas – jie pas mus uždirba babkes, o tie, kas daro rimtus dalykus – nu va… sėdim ir neturim už ką išgert.Kaip minėjot, vaikštot į užsienio grupių koncertus, teko Žalvarinio narius matyt ir Steve Vai, ir Judas Priest koncertuose. Kuris labiausiai įsiminė? Robertas: Man tai Steve Vai’us yra kažkas tokio… Ne pirmą kart jį mačiau, tai man išvis yra gerai. Siaip Buddy Guy labai patiko, Paco de Lucia labai „zajabys“.Ilja: Aš tai po Lenkijos, kai į Dream Theater nuvažiavau, nieko daugiau kol kas nenoriu.Kokie artimiausi grupės planai?Robertas: Patys artimiausi planai yra rugpjūčio pradžioj nuvažiuoti koncertuoti į Lenkiją, kaip tik per „Roko naktis“.Ilja: O po to artimiausias planas yra rugpjūčio mėnesį daryti oficialų gimtadienį.Robertas: Rugpjūčio pabaigoj. Po to spalį arba lapkritį Rygoj daryti įrašus.Ar sulaukiat dėmesio iš užsienio, ar ieškot kas išleistų jūsų įrašus?Robertas: Dėl leidimo tai ne, bet susidomėjimas yra vos ne lygiavertis kaip Lietuvoj. Eina laiškai, skambučiai, nori pasikviesti ir panašiai. Tiesiog dar yra įvairių barjerų, kad nesigauna… Bet ta muzika kurią grojame parodysime, kad Lietuvoje ne tik krepšinis.Jau kelintą koncertą galima išgirsti progresyvo elementų jūsų muzikoj. Ilja: Tiesiog labai skiriasi nuo įrašo….Domitės progressive metalu? Ilja: Progresyvu? Ne…Robertas: Ilja, tu tai tiksliukas. Ten dvidešimt šešios šešioliktinės… (juokiasi)Ilja: Šiaip norim grot lygiai ir aiškiai. Iš tikrųjų, norimt grot lygiai ir aiškiai, bet kartais padaryt kokį intarpą.Robertas: Išsigrot norisi.Kokiuose koncertuose labiau patinka groti: dideliuose, kaip „Roko naktys“, ar mažuose kaip šiandien? Ilja: Jie absoliučiai lygiaverčiai. Svarbiausia publika.Robertas: Šiandien čia buvo vienas iš geriausių koncertų: daug žmonių, žino tave, žino dainas, palaiko, dainuoja ir panašiai.Ilja: Būtent, žmonės žino, kur ateina. Maloniausia groti būtent tokiuose koncertuose.Kur svajojate sukoncertuot? Robertas: Hmm… Rusijoj. Būtų įdomu. Kur nors labai toli į šiaurę.Ilja: Pamenu vieną kartą grojom Labanoro miške. Tiesiog miške buvo patiestas brezentas ant žemės, tiesiog su kubais, be jokio priekinio aparato… Ai buvo ten kažkoks, minimalus. Man asmeniškai norėtųsi dar kažkokį tokį koncertą surengt, gal kažkiek didesnį. Ne su scena, bet kad būtų būtent ant žemės. Kažkur miške… Aišku, kad būtų ne penki žmonės.Taigi… patys auginat kanapes ir verdat alų? Robertas: Makumbą (juokiasi).Ilja: Dėl kanapių tai ne…Ačiū už pokalbį! Kalba netaisyta