Monthly Archives: February 2006

Ką reiškia būti piliečiu šiandieninėje Lietuvoje?

Reikėjo lietuvių kalbai pasiruošti šokią tokią kalbelę, galbūt bus įdomu paskaityti. Paprasčiausias politinių ar su valstybe susijusių terminų žodynas pateiks paprastą paaiškinimą, kad pilietis – tai žmogus, turintis pilietybę, vadinasi, tam tikra asmens priklausomybė valstybei ir su tuo susijusi teisinė padėtis. Įprastai pilietis turi teises ir pareigas, kurias privalo eiti. Mokykloje akcentuojamos pareigos: būti aktyviu pilietines visuomenės dalyviu, dalyvauti rinkimuose, savivaldoje, reikšti savo nuomonę ir t.t. (Teisės, be abejo, suteiktos ir apribotos įstatymais). Teisės ir pareigos gali būti pilietinės, politinės, socialinės-ekonominės, bei kultūrinės.Tačiau kas iš tikrųjų yra pilietis šiandien ne vadovėlyje, o realybėje, kokia tapo piliečių pareigų ir teisių reikšmė sunku atsakyti vienu sakiniu.Pirma akcentuojama piliečio pareiga – dalyvauti rinkimuose balsuojant. Šiandieninėje Lietuvoje klausimas “už ką balsuoti” įgavo jau kitą prasmę, nes dėl skandalų, skandaliukų ir skandalėlių gausos, persipynusių korupcijos ir piktnaudžiavimo bylų neliko… beveik nieko. Nors daug kalbama apie merdėjančią politinę kultūrą Lietuvoje, nors išsakoma daug aštrios kritikos, tačiau pokyčių tai neiššaukia. Vien pavyzdys, kad susikompromitavęs ponas Zuokula išsilaiko Vilniaus mero poste jau daugiau nei pusę metų, parodo kaip dirba ne tik politinė sistema, bet ir pačių politikų požiūris ir mąstymas. Taigi tokiame viešame šiukšlyne nelengva susigaudyti ir nuspręsti, kas mažiausiai nusikaltęs. Taip iškrypsta rinkimų prasmė – balsuojame ne už geriausius, bet už mažiausiai blogiausius. Deja, aukšto marketingo lygio rinkimuose dažniausiai apžvalgininkų, politikos mokslų daktarų komentarai nuskrieja ir ištirpsta kaip aidas tyruose, o daugumos ne visai susivokusių piliečių balsų dauguma džiaugiasi geriausiai psichologinę reklamos įtaką įvaldę politikai.Taigi kol kas rinkimų pareiga dar neišsivystė iki tokio atspalvio, kokio reikėtų tikrai demokratinei, politinių demagogijų neplėšomai valstybei. Kita pavyzdingo piliečio pareiga (pilietinė, socialinė-ekonominė) – aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, reikšti savo nuomonę, jei įmanoma, dalyvauti profsąjungų veikloje. Tačiau vėl kyla klausimas – ar nori šias organizacijas (ir asmenis kai kuriais atvejais) išgirsti institucijos, darančios realią įtaką valstybei. Ko gero nėra nė vienos savaitės, kad televizijoje nebūtų papsakota kokia graudi istorija, kai piliečio nepriima, neišgirsta, ignoruoja institucijos, turinčios asmeniui ne kliudyti, o padėti. Dar dažniau bandomi užčiaupti žmonės, aktyviai ieškantys tiesos. Nevykstant reikiamo dialogo tarp valstybės ir asmens, krinta pasitikėjimas, mažėja patriotizmas, o už dar kelių metų jau svarstysime ar nevertėtų Lietuvos aptverti geležine tvora. Tam, kad visi nepabėgtų. Vis dėl to nėra neįmanoma pramušti šio kaustančio abejingumo, bet reiktų nepamiršti, kad paprasti žmonės dar ir dirba, turi šeimas ir gimines. Reikia uždirbti ne tik duonai ir sviestui, bet ir savam betono luitui, miesto krašte kainuojančiam daugiau, nei Oslo centre. Jei nusiplūkusiam grįžus dar reikia eiti ir kovoti dėl teisių, kurios pagal demokratinės valstybės ideologiją tau ir taip priklauso, tada to tiesiog atsisakoma. Rezultatas – neužtikrinta, nepasitikinti savimi ir valstybe, lengvai kalbomis paveikiama visuomenė.Liko kultūrinė pareiga. Pareiga saugoti ir mylėti Lietuvos valstybę, lietuvių per amžius išpuoselėtus papročius, tautinį ir kultūrinį paveldą. Betgi įkvėpti negarantuotų socialinių garantijų, kaimynės senutės, išgyvenančios už 300 Lt per mėnesį, visuotinio, kultūrinio traukos centro “Akropolis” lankytojų, gerbiamo prezidento frazės “šikau ir tapšnojau”, nuskabėjusios per visą Europą, nemaža dalis ne tik nesididžiuoja esantys Lietuviais, bet ir vengia taip prisistatyti užseniečiams. Neseniai Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje pasirodė nacionalinio paveldo reklama, vadinasi bandoma atverti akis, pramušti tą kiautą, kuris “saugo” lietuvį nuo pasididžiavimo savimi, kad yra lietuvis. Aišku, negali nežavėti Vilniaus etninės veiklos centro direktorės Mildos Ričkutės pasipiktinimas, kad švenčiame Užgavėnes taip, kaip šventė mūsų protėviai. Tai pavadinta “modernizuoti tradicijas”, tačiau baisu, kad šioje loterijoje laimėsime tik dar vieną dirbtinėmis gėlėmis apkarstytą šv. Valentino dieną ar išpardavimų maratoną Kalėdas.Tačiau apskritai viskas nėra taip blogai. Svarbiausia sąmoningumas, kad nėra gerai, svarbus nors pasyvus noras keisti ir tvarkyti savo kiemą, kuriame gyvename. Pilietiškumas gimsta ne tik iš tokių stambių dalykų, dėl kurių bando susitarti šalies elitas. Pilietiškumas gimsta ir kiekviename kaime ar miestelyje, kur savaime suprantama, kad tvarka ir geresnė aplinka yra bendras reikalas. Būti pavyzdingu piliečiu šiandieninėje Lietuvoje beveik neįmanoma, bet neišsigąstant pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių kliūčių, manau, ateityje galėsime kvėpuoti ir valstybiniu oru.

Radijas

Klausykitės Radijo 9 (91.4 MHz Klaipėdoje) šį pirmadienį (vasario 13 d.) 21-23 val. ir išgirskite mane. Pokalbio tema bus apie postmodernistines (sub)kultūras šiuolaikinėje visuomenėje.Šiek tiek keista, kad mane pakvietė, nes laida lyg ir aprašoma kaip religinių bendruomenių “apsireiškimo” priemonė, bet kaip patys autoriai teigia, nori praplėsti akiratį. Taigi dar šiek tiek tauškalų iš mano pusės pro-metaline tematika visuomenės informavimo priemonėmis.P.S.: bus ir teisingos muzikos!